Dalyviai
Andrius Arutiunian
Kaip atsirado „Armen“, kaip kūrinys ir tyrimas – ar jį paskatino asmeninis susidomėjimas savo šaknimis, muzikinis smalsumas? Abu, nė vienas?
Kūrinio idėja atsirado prieš trejus metus internete – esu beveik tikras, netyčia – užtikus armėniškų pop dainų. Tokios muzikos negirdėjau nuo pat vaikystės, kai panašias dainas iš kasečių vakarėliuose ir mašinose leisdavo mano tėtis. Savaime aišku, išgirdus šią muziką po dvidešimties metų, ėmė kilti prisiminimai apie tai, kokie neperskaitomi, neatpažįstami tie garsai atrodė juos girdint tada, taip pat apėmė profesinis smalsumas, noras išgirsti daugiau armėniškų pop dainų. Pradėjus gilintis iškart išaiškėjo, kaip stipriai armėniška pop muzika skyrėsi nuo sukurtos armėnų už šalies ribų. Kaip žinia, dėl armėnų genocido ir po jo sekusių emigracijos bangų šiuo metu už Armėnijos ribų gyvena beveik tris kartus daugiau armėnų nei pačioje šalyje. Kita vertus, nors muzika dažnai tampa būtent tuo reiškiniu, kuriuo pirmiausia bandoma išlaikyti savąsias etnines šaknis, dėl savo atvirumo muzika ir garsas lengvai įsisavina naujas įtakas bei „svetimas“ priemones, kaip nutiko ir armėnų diasporos muzikos atveju. Tad palengva atsirado sumanymas šią aštuntojo ir devintojo dešimtmečio armėnų pop ir disko muziką, sukurtą įvairiuose kraštuose už Armėnijos ribų, sujungti vienoje garsinėje erdvėje, ją perkomponuojant ir sukuriant distanciją, kūrinių elementus priešpriešinant elektroniniams signalams, triukšmams ir trukdžiams.
Šie vizualioje ir garsinėje kūrinio dalyje pasikartojantys trukdžiai – „glitchai“ – kelia asociacijas su istorinėmis klaidomis, nykstančia atmintimi, kultūriniais trūkiais. Tačiau originalių kompozicijų prigimtis gan džiaugsminga, tai populiari, šokanti muzika. Kas užkoduota tokio kontrasto viduje?
„Glitchai“ arba trukdžiai dažniausiai atsiranda perkeliant medžiagą iš vienos medijos į kitą – juose jau yra užkoduotas vertimo ir virtimo elementas, jų savybės tiesiogiai priklausomos nuo judesio ir kaitos. „Armen“ taip pat tampriai susijęs su migracijos, judėjimo ir vertimo klausimais: kaip keičiasi bendruomenės, atsiradusios naujose vietose? Kaip garsai išverčiami iš vienos muzikinės kalbos į kitą ir kas prarandama/įgaunama tokių mainų metu? Kita vertus, „nykstanti“ medija, kaip ir nykstanti atmintis, neegzistuoja – jos tiesiog transformuojasi iš vienos būsenos į kitą, tad ir man buvo svarbu atskaitos tašku pasirinkti būtent populiariąją muziką, kurios, kaip žanro, atmintis jau savaime yra trumpalaikė. Armėnų muzika išties dažnai yra skirta šokiui (ypač bendruomeniniam šokiui), energinga, džiugi; kita vertus, pop dainose (ir jų vaizdo klipuose) sukurtose už Armėnijos ribų, dažnai atsiranda ir nostalgijos bei ilgesio požymių (naudojamų instrumentų, vaizdų), kurie vėl keičia garso kontekstą ir jį išverčia, pritaiko emigrantų bendruomenėms. Tad ir mano darbe trukdžiai egzistuoja ne tik kaip muzikinės ar vaizdinės kalbos dalis, bet ir kaip dar vieno vertimo, perkūrimo pasekmė.
Tu ne pirmą kartą dalyvauji projekte, kuriame garso ir vizualaus meno ribos panaikinamos. Bet pagal „profesiją“ esi kompozitorius. Kokie, tavo nuomone, yra unikalūs muzikinės kompozicijos ir praktikos aspektai, galintys praplėsti šiuolaikinio meno raišką ir patirtį?
Visų pirma, mane domina pasakojimai ir kokią įtaką įvairūs pasakojimo būdai daro kūriniui. Taip žiūrint, skirtumas tarp garso, vizualaus ar performatyvaus meno mažėja, o į pirmąjį planą iškyla naratyvai, kurie dėliojami kūrinio eigoje. Žinoma, pasakojimo formos (tiek garso, tiek vaizdo atveju) turi pakankamai aiškiai apibrėžtas socialines funkcijas, jas priimame jau turėdami išankstinius lūkesčius ar nuomones, kuriomis galima manipuliuoti ar žaisti. Vis tik, man asmeniškai įdomiausias darbo su garsu aspektas yra tampraus laiko galimybė. Muzika turi galimybę laiką ištempti ar sutraukti, joje neprivalomas linijiškumas, laikas muzikoje gali būti nenuspėjamas ir kintantis. Į garsą žiūrint kaip į skirtingų greičių ir erdvės konstravimo įrankį, jo galimybės išsiplečia, garsas veikia ne tik kaip galimybė prisiminti, perklausyti, šokti, dainuoti, t.t., bet ir kaip pasekmė viso, kas vyksta erdvėje garsui skambant. Tad nors mano darbe garsas su vaizdu sąveikauja tiesiogiai, jų tarpusavio dialogo pasakojimą kiekvienas žiūrovas manau perskaitys iš savų pozicijų, tad ir istorijų galimai bus daugiau nei viena.
„Lėtos mokyklos“ – kaip tu interpretuoji šį pavadinimą, ką jis – ir pati paroda, procesai joje – tau reiškia?
Meno istorijoje būta įvairių mokyklų (čia turiu omeny mokyklą kaip estetinį vienetą, bendruomenę), tačiau man šis pavadinimas siejasi su „old school-new school“ sąvokomis. Jos dažnai naudojamos muzikai, ypač repo, hip-hopo, apibūdinti, tačiau laikui bėgant nebenurodo į jokį amžiškumą, o tiesiog nusako tarpusavio santykį. „Slow schools“ labai įdomiai įsiterpia tarp šių sąvokų – tokia mokykla nėra priešpriešoje, bet ir nekuria tiesioginio santykio su nei viena iš jų. Ji tiesiog lėta. Lėtumą aš suprantu kaip labai pozityvią savybę, tačiau ne kaip suteikiančią vietos refleksijai ar susimąstymui, o priešingai, verčiančią įsiklausyti dar giliau, greičiau ir detaliau. Aš pats visuomet stengiuosi rašyti greitą-lėtą muziką – muziką, kurioje veiktų lėtas bendras harmoninis judėjimas, perpintas su greitais ritmais, tekstūromis ir tempu. Kita vertus, toks lėtumas šiuo metu muzikoje, ypač populiariojoje, tampa labai pastebimas – „The Guardian“ aprašė tyrimą, kurio metu išsiaiškinta, jog per penkerius metus populiariausių radijo dainų „Top 20“ tempai krito maždaug 23bpm (dūžiais per minutę) iki dabartinio vidurkio – 90bpm. Sulėtėta beveik ketvirtadaliu! Tad lėtumas skverbiasi į akustinę aplinką iš labai įvairių šaltinių, o jo įtaka parodai, manau, paaiškės tik išvydus ją pilnai – nesvarbu, lėtai ar greitai.
Ar „Armen“ turės tąsą, ir jei taip, kokią?
„Armen“ matau kaip tęstinį darbą su keletu skirtingų fazių, tad galbūt jis niekuomet neturės fiksuotos pozicijos ar vienintelės formos. Darbas jau netrukus bus rodomas Amsterdame, spektaklio apie armėnų ir turkų bendruomenių santykius kontekste. Tokios aplinkybės, žinoma, ir vėl pakeis, tai, kaip kūrinys bus skaitomas ar girdimas. Politiniai ar kultūriniai atspalviai šiame darbe neišvengiami, o kuris iš jų perima pagrindinę poziciją priklauso nuo to, kaip ir kur kūrinys yra rodomas, girdimas, grojamas. Dėl to šiuo metu derinu ir naujos kūrinio versijos atlikimą Armėnijoje, Jerevane, kur „Armen“ bus vėl išgirstas visiškai kitaip nei Vilniuje ar Amsterdame.
Andrius Arutiunian (g. 1991) – kompozitorius ir garso menininkas, šiuo metu gyvenantis Olandijoje. Kompozitoriaus muzika tyrinėja sociokultūrinius istorijų aspektus, ypač jų garsines ir muzikines savybes. Arutiunian muzika dažnai kvestionuoja garsinio identiteto ir aproprijavimo idėjas, taip pat neretai tyrinėja garso-triukšmo ribas. Menininko kūrybą sudaro kūriniai ansambliams ir multimedijai, garso instaliacijos ir audiovizualiniai kūriniai.
Monika Janulevičiūtė ir Antanas Lučiūnas
„The Great Outdoors“ pasaulis, juslių, intencijų ir kosminių pokštų erdvė, kurioje Liepsnoja jūsų kūrinio Mergina, man pačiai neblogai pažįstamas. Bet kaip atsirado ši nauja, performatyvi teritorija jame? Kokia jūsų bendro kūrinio istorija?
Grafinėje novelėje gali atrodyti, jog visi veiksniai yra iš anksto apspręsti ir sukonstruoti, o tekstai ir iliustracijos vieni kitus įrėmina. Bet „The Great Outdoors“ (liet. „Laukinės gamtos“) realybė yra labai elastinga ir laki. To pasaulio sluoksniuose ir plyšiuose atsirandančiai idėjai nereikia išorinio impulso – ji visada buvo čia. Projekto pagrindinis svertas mums yra tankis, balansavimas juo. Tie epizodai, kai žodžiai ir aplinkos dusina ir gniaužia kvapą, intensyvumas tampa sunkiai pakeliamu ne visai tikrose, bet atpažįstamose situacijose, surepetuotose, save kartojančiose tapatybės istorijose, įsivaizduotame veikėjų išskirtinume. Mergina šiame kūrinyje yra raktinis, saugos žodis, kuriuo leidžiamasi į tam tikras temas ar atvirumą, kurio nebuvo galima įtvirtinti iki šiol. Tačiau būtent šiuose socialiniuose kontaktuose, nerašytuose atvirumo susitarimuose nė vienas nėra apsaugotas. Mes nesiimame teigti, kad atvirumas visada padeda, ar ginti tą paradoksalų saugumo jausmą suirutėje, kurioje nebėra ką prarasti.
Veikėjos naudoja kalbą kaip garsinį įrankį, leidžiantį tvarkytis, raminti kūno refleksus, kai jo privatumas ir pasitikėjimas atveriamas, sutrikdomas. Jų pasakojimuose, niurnėjimuose, užgaidose balsai blaškosi tarp per daug ir per mažai informacijos, tarp to, ką nori išgirsti ir kas verčiau būtų niekada nepasakyta. Nė viena jų nesigaili.
Pakomentuokite plačiau kūrinio veikėjas, Merginas. Tai yra transcendentinė, bet ir labai žemiška kategorija, pozityvi stichija, merginos apskritai – jėga. Papasakokite, ką jums reiškia merginos, būti merginomis, kalbėti apie jas ir jas atrasti?
Mergina, girl – tai kreipinys, pokalbio pradžia, būdas būti visiškai atvirai bet kokiai temai ar net gluminančiai, smerkiamai išpažinčiai apie save. Ji kalba, ir niekas neturi galios jos stabdyti. Mūsų kūrinio merginą veikia socialinis, surepetuotas elgesys, bet jos kalba chaotiška, šokinėjanti, prislėgta minčių. Kiekvienos jų tapatybė nusmailinta užakcentuotu individualumu, gebančiu pertraukti pasitikėjimą, blaivybę, meilę. Dalykai, kuriuos viena patiria kaip intymumo ir tarpusavio palaikymo augimą, kitų būna priimami kaip tikras ir labai persipynęs smurtas. Kam nors, laikančiam savo realybės tikrumą pagrindu, sykiu bunda gailestis ir jausmas, tarsi būtum užpultas iš pasalos — tada pasaulis griūva. Sukirba mintis: galbūt tu įtrauki kitus į pavojų? Galbūt tu esi plėšrūnė? Kiekvienas iš mūsų akimirksniu gali būti ir patikėtinis, ir grobuonis – ir niekas negali to sustabdyti.
Turbūt labiausiai žiūrovą intriguojanti kūrinio dalis – kvapas. Papasakokite apie kūrinyje naudojamą kvapų mišinį, kaip kilo idėja įtraukti ne tik lankytojų akis ir ausis, bet ir nosis, koks jausmas dirbti su nauju potyrių sluoksniu?
Šiame kūrinyje visi elementai ir dalys yra mums abiems nauji. Mes jiems visiems atidūs, todėl ir kūrinio informacinis tankis yra didelis, elementų atskirtis sunkiai įsivaizduojama. Kai pradėjome dirbti su Laime Kiškūne, kalbėjome apie fragmentus ir situacijas, iš kurių kvapas galėtų kilti. Daugelis mūsų įvardintų reiškinių, tapusių jos sukurtos kompozicijos natomis, yra labai kasdieniški, bet jų agentai – meistriškai paruoštos dervų, nuosėdų esencijos, aplinkai jautrių, nestabilių molekulių grandinės. Jų intervencija sunkiai kontroliuojama, jungtys su prisiminimais dažnai atsitiktinės, neprognozuojamos.
Jūsų duetas – bendraminčiai iš skirtingų sričių. Ko mokotės vienas iš kito ir ar ketinate ir toliau dirbti kartu?
Apsikeitimas informacija – toks pats porėtas ir neapibrėžiamas kaip kūrinio ribos. Mes sau taikome panašius kriterijus. Mūsų praeitys buvo jau iš anksčiau susipynusios judinant kūnus – individualius ar bendrus. Mūsų motyvacijos ir siekiai vienas kitą papildo, persikloja.
Ką jums reiškia „Lėtos mokyklos“? Kaip jose jaučiatės?
Mūsų santykis yra kiek atšokęs nuo priklausymo mokykloms. Mes, žinoma, suprantame, kad esame jų dalis, bet daug daugiau veikiame ir pasiekiame praleidinėdami pamokas. Šios parodos kontekste mes dirbome galvodami apie intensyvumą, o ne greitį. Mūsų patirtis galbūt yra labai panaši į tai, ką jaučia realybės šou dalyviai.
Kas bus, kai mergina suliepsnos? Ar esate numatę kūrinio tąsą, perrašymą, naują dvigubą akibrokštą?
Kūrinio svoris ir jo pagreitis yra tiesiogiai proporcingas traukai. Galima kūrinio tąsa užkoduota ir jo raktažodžiuose – takume, garuose, neapibrėžtoje būklėje.
Monika Janulevičiūtė (g. 1990 m.) yra dizainerė, tyrėja, neseniai išleidusi grafinę novelę „The Great Outdoors: Celeste“. Šiuo metu vystanti šios paralelios laukinės realybės kalbas, istorijas ir atsiradimus.
Antanas Lučiūnas (g. 1997 m.) yra menininkas dirbantis su performatyviu menu ir garsu. Šiuo metu studijuojantis skulptūra Vilniaus Dailės akademijoje.
Viktorija Damerell
„Seansas“ yra kūrinys, kuriame vyksta ir nieko, ir labai daug: ekranas išjungtas, treniruoklis nenaudojamas, bet visuma – prisirpusi įvykiui. Kas paskatino atkeliauti prie tokios scenografijos?
Apie „Seansą“ negalvoju nei kaip apie galimai įvykusio veiksmo įamžinimą, nei kaip apie potencialą veiksmui įprastine prasme. Šioje instaliacijoje iš sporto klube randamų daiktų dėlioju situaciją, kuri yra ir apibrėžta jų bei jų originalios aplinkos, ir kartu absoliučiai autonomiška, nuo nieko nepriklausoma.
Daiktai šiuo atveju – tik apvalkalai, tam tikros patirties indai, kurie paprastai užpildomi funkcija, inercija, bet kartais tampa gilesnės tikrovės, beprotiško intensyvumo laidininkais. Potyris, netikėtai perskrodus vardų ir paskirčių paviršių, gali bet kokią buitį ar banalybę akimirkai paversti kažkuo ypatingu. Tai šiuo atveju ir tampa impulsu mano kūriniui. Žinoma, dėl tokių patirčių momentalumo jų užfiksuoti, perteikti neįmanoma, todėl atsiduriu lyg ir režisierės pozicijoje. Užsiimu ne dokumentacija, o „pastatymu“. Kalbant apie scenografiją – transformuodama, suaktyvindama kasdienybėje sutinkamus dėmenis siekiu, kad jie kalbėtų būtent apie tą neužčiuopiamą patirties pusę, o ne taptų tikrovę imituojančiomis dekoracijomis. Galbūt tai būtų galima apibūdinti pasakymu, jog menas – tai tiesą sakantis melas.
Sidabru dengta treniruoklio sėdynė sužiba ne tik kaip konceptualus akcentas, bet ir kaip ironiškas klasikinės skulptūros pėdsakas. Ar tokia detalė, priešpriešinama korporacinei, antžmogiškai sporto estetikai, veikia kaip tam tikras autentiškumo kompasas?
Sėdynės liejimo nesiečiau su ironija klasikinės skulptūros atžvilgiu. Manau, kad tai, kaip naudoju šią technologiją, yra tiesiog tradicinės medijos tąsa, jos aktualizavimas, atsirandantis iš natūralaus poreikio. Bet sutinku, kad pačiame kūrinyje galima įžvelgti ironiją, tam tikrą šiuolaikinės ideologijos kritiką. Visgi, kaip minėjau, man įdomu skirtingų intensyvumų sugyvenimas tose pačiose formose. Mąstydama, kas man svarbu kūrinio santykyje su žiūrovu, prisiminiau Harmony Korine filmą „Laukinės atostogos“ (angl. „Spring Breakers“). Šis filmas, viena vertus, veikia kaip lėkštas trumpalaikių malonumų, popkultūros išaukštinimas, bet tuo pačiu – ir kaip jos kritika. Visa tai kartu išsirpsta į tokį nenusakomą krūvį, kuris veikia kaip sapnas, sujudinantis gilius emocinius centrus. Toks daugialypis kūrinio įkrovimas man pasirodė labai artimas. Jį galėčiau pavadinti ir savo kūrybos siekiu.
O kas atvedė būtent prie sporto ir jo atributų? Kokį intensyvumą tu įžvelgi tokiame iš pažiūros neasmeniškame lauke?
Galbūt mane ir suintrigavo tas industrijos neasmeniškumas. Kūno tobulinimas yra viena iš tų šiuolaikinio gyvenimo sričių, kurios paprastai atrodo toli nuo subtilumo, paslapčių, sakralių išgyvenimų. Kita vertus, sporto tematika susidomėjau gana atsitiktinai – stebėdama sporto klubų vitrinose užsiėmusius žmones, jų ritmiškus, begalinius judesių pasikartojimus. Pradėjau įsivaizduoti tai kaip kažką daugiau nei energijos iškrovą ar formos palaikymą. Galvoje sukosi filmas, kaip ta energija ne ramiai nuteka instruktorių siūlomais būdais, o išsprogsta į kažkokį erotišką, o gal net žiaurų ritualą.
Tavo kūryboje esama tam tikro nejaukumo, konfrontacijos su daiktais, priešpriešų tarp šventų jų aspektų ir išorinio pasaulio pigumo. Ar galėtum daugiau apie tai papasakoti?
Kurdama dalinai nesureikšminu naudojamų elementų kontekstų. Estetika, įvairios aplinkos iškyla iš kasdienių patirčių. Mano kūriniuose pigumo ir šventumo elementai susipina ne dėl atsainumo vienai ar kitai kategorijai, bet dėl tikėjimo, kad jų perskyra – tik sąlyginė. Kartais įsivaizduoju už kalbos, simbolių, plytinčią tikrovę kaip vandenyną, o protą, bandantį ją suvokti – kaip karštą vašką. Atsitikus kokiam nors dalykui, protas duoda jam pavadinimą. Taip, pavyzdžiui, tam tikros patirtys gali būti pavadinamos šventomis. Jei ta patirtis yra vandens paviršiumi nuvilnijusi banga, užpylę ant jos vaško turėsime tos bangos momentinę kopiją. Taip atliejų daugėja, o vandenyno užfiksuoti nepavyksta. Savo kūriniais bandau prasiskverbti pro tokiu vašku užklotą paviršių ir palikti kokį plyšelį, pro kurį būtų galima tą vandenyną užuosti.
„Lėtos mokyklos“ – kaip tu skaitai šį pavadinimą, ką jis tau reiškia?
Mokyklą šiuo atveju siečiau su pačiu kūrybiniu procesu. Manau, kad giliai dominančių klausimų kėlimas, nuolatinis savo pozicijos perklausimas ir idėjų plėtojimas yra pats geriausias būdas tobulėti. Tokiu būdu igyjamos žinios negali būti „greitos“, nes kalbame ne apie kažkieno jau paruoštų žinių įsisavinimą, bet apie atvirumą pasauliui. Toks procesas ne tik lėtas, nes einama nelabai pramintu keliu, bet ir tikriausiai niekada nesibaigiantis, nes nėra jokio iš išorės primesto galutinio egzamino.
Ar manai, kad „Seansas“ arba paskiri jo elementai turės tąsą ateityje?
Kartais apie savo kūrinius kalbu kaip apie lego kaladėlių dėlionę. Perėjimas nuo vieno kūrinio prie kito paprastai atsitinka organiškai, panaudojant ir pernaudojant tiek medžiaginius, estetinius sprendimus, tiek minčių kryptis. Manau, jog ir nuo „Seanso“ tolimesni kūriniai atsispirs įvairiais aspektais.
Viktorija Damerell (g. 1992 m.) dirba skulptūros, garso ir teksto laukuose. Savo kūryba ji nagrinėja ar geismo autonomija įmanoma, kai patirtys formuojamos, simuliuojamos, banalizuojamos dominuojančių struktūrų. Viktorija dalyvauja šiuolaikinio meno parodose, taip pat jas kuruoja. Gyvena ir dirba Vilniuje.
Rūtenė Merkliopaitė
„Širdies reikalai“, kaip visada, nevienalyčiai: kiekvienas iš darbų talpina konkrečias asociacijas ir nuorodas, bet išskaido jas platesnių ir chaotiškesnių potyrių tinkle. Kaip susidomėjai būtent šiais širdies reikalais? Kas atvedė prie Christinos, McQueeno ir kitų realių bei minties figūrų?
Prie „Širdies reikalų“ atvedė „Christina“, o prie jos atvedė tapymas. Alexanderis McQueenas ir jo įvaizdžiai atsirado kaip temos plėtotė ir atsvara „Christinos“ abstraktumui.
Šis paveikslas atsirado ne nuo pradžios, o nuo vidurio. Tai yra vienas iš tų kūrinių, kuriuos tapau grynai „iš vaizduotės“ – t.y., pradėdama dirbti dar neturiu plano, kaip paveikslas atrodys. Proceso metu kreipiau dėmesį į gestus, jų panašumą į ornamentus. Taip pat galvojau apie besiformuojantį paveikslą kaip autostereogramą – abstraktų paveikslėlį, kuriame užkoduota trimačio vaizdo iliuzija. Keičiantis žiūrėjimo į „Christiną“ nuotoliui, paveiksle galima įžvelgti arkos, rėmo, lango, vitražo, peizažo ir panašius vaizdus. Tam tikra prasme, jais reikia patikėti. Be to, šie įvaizdžiai neatsitiktinai susiję su bažnytine erdve – meno ištakos veda prie religinių praktikų. Įdomu, kiek šiuolaikiniame mene yra likę tokių archajinių elementų. Širdies reikalai, apie kuriuos kalbu, gali būti ne tik santykiai su kitu žmogumi, bet ir su gamta arba pasauliu.
Mados, drabužio sritis traukia jau seniai. Kaip ir tapyboje, joje svarbu vizualumas, iliuzija. Rūbai yra ir intymi, asmeniška mūsų gyvenimų dalis, ir universali, visiems reikalinga bei masiškai gaminama prekė. McQueenas yra atidus gamtos elementams, formoms, archetipams, bet taip pat labai politiškas – pvz., kolekcijose „Plenty of Horn“ ir „Plato’s Atlantis“.
Panašu, kad stipriausias darbų jungiamasis akcentas – ne tik tapybinė, bet ir vaizduotės intuicija, kažkokia žaisminga galia. Ar galvoji apie tai? Ar yra kažkokie konkretūs spalvos arba potėpio ženklai, kuriuos naudoji?
Taip, vaizduotė man labai svarbus organas. Tokia tapyba, kokią šiuo metu praktikuoju, stengiasi spėti su tos vaizduotės charakteriu, greičiu ir ritmu. Man svarbūs potėpio ženklai, nes manau, kad juos galima skaityti kaip tekstą. Pavyzdžiui, kai tapau, visą laiką galvoju apie optimalų judesių skaičių, kaip išspręsti lygtį greičiausiu būdu. Dėti potėpius, daryti sprendimus galima „kvailai“, „protingai“, „drąsiai“, „atsargiai“ ir visaip kitaip. Aišku, kad stengiuosi juos rinktis kuo protingiau ir drąsiau.
Visa tavo kūryba – tapyta, joje daug sluoksnių ir oro. Kaip tu jautiesi šioje medijoje, kurią vis bandoma tirštinti, problemizuoti, išrasti iš naujo? Kaip išlaikyti skaidrią galvą ir kasdieniškumą?
Tapyboje jaučiuosi jaukiai, kaip namie. Tapybą problemizuojančios nuomonės turi pagrindą – bet neklysta ir tokie naivuoliai kaip aš, kurie įžvelgia tapybos svarbą. Bandau siekti pusiausvyros tarp abiejų požiūrių, nes vienas veda į nuo problemų, kurių nėra, skaudančią galvą, o kitas – į totalų tikrovės ignoravimą. Nuobodu matyti visokius „išvirkščius“ paveikslus ir sudraskytas drobes – tai nejaudina kaip tapyba, o kaip menas – nuobodu. Neįdomu ir „sakralizuota“ tapyba, kuri pati save garbina ir apsimeta, kad daže ir geste slepiasi visos pasaulio paslaptys.
Nors laikai ir keičiasi, žmonėse vis dar yra kažkas, kas jiems leidžia tapybą suprasti ir daro ją reikalingą.
Kaip tau parodos leitmotyvas: „Lėtos mokyklos“? Ką jis reiškia?
Greitis ir lėtumas, tempas, ritmas – svarbu ieškoti savojo. Man patinka greitai tapyti, tiksliau, neišeina tapyti lėtai. Kita vertus, kūrybos nepavyksta „paskubinti“, ji rutuliojasi gana lėtai.
Kartais skubėjimo iliuzija taip įtikina, kad, atrodo, niekur nespėsiu! Paskui galvoju, o kur tas „niekur“?
Ar įsivaizduoji kokią nors „Širdies reikalų“ ciklo tąsą arba pavienių darbų gyvenimus kituose kontekstuose?
Nežinau, kaip tai atrodys, bet jaučiu, kad tąsa bus. Nes ar yra svarbesnių kontekstų negu „Širdies reikalai“?
Rūtenė Merkliopaitė (g. 1991), tapytoja, jaunosios kartos lietuvių menininkė. 2013 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, nuo 2017 m. mokosi Miuncheno dailiųjų menų akademijoje. Dalyvavo parodose ŠMC, Vilnius; Malmės Kunsthalė, Švedija; Art Hall Tallinn, Estija. Menininkės darbai pasižymi siekiu tematizuoti, atliepti ir estetiškai transformuoti šiuolaikinės vizualinės kultūros gausą ir daugialypiškumą. Formuojama intencionaliai eklektiška, tačiau techniškai turtinga tapybinė stilistiką.
Austėja Vilkaitytė
Tavo projektas turi kelias skirtingas briaunas. Techniškai tai – mums įprastų teatro, šokio ir performanso kategorijų perversija, o idėjiškai – jautrumo, pažeidžiamumo ir aršaus naivumo sankirta. Kaip atsirado būtent tokia vizija?
„Emocinės trilogijos“ vizija atsirado gana vėlai. Nuo 2014 m. dirbu su projektu ,,Pojūčiai“. ,,Vidiniai pojūčiai“ nagrinėjo laimingo žmogaus, laimingo kūno diskursą: meditacijas paplūdimy, jogą, fitnesą, sveiką maistą, keliones – viską, kas susiję su privilegija. „Išoriniuose pojūčiuose“ mane domino paviršutiniškumas, jam taikyti išdaiktinimo ritualai. Kaip objektas įgauna sielą, kaip jis fetišizuojamas? Tai jungė vienatvės tema, moteriški stereotipai. Iš pradžių parodoje planavau „Vidinius pojūčius“ pratęsti grupine kompozicija, bet gyvenant Stokholme sąsajos su personažais tolo ir buvo sunku pajusti būsimus atlikėjus. Be to, norėjau judėti toliau… Nusprendžiau atsinešti naivumą, ekspresyvumą, šokį, istorines jo mokyklas. Iki šiol atlikdavau performansą galerijoje, atsisakydama scenos meno tradicijos – dabar susidomėjau galimybe sujungti šias temas tam tikrame antikinio graikų teatro rėme. Antikinėje dramoje daug įdomių linijų: kaip viskas organizuojama, kaip choras atveria veiksmą, atlikėjai – tik vyrai. Taip norėjau nagrinėti katarsio temą – o viena iš katarsio funkcijų buvo sukelti žiūrovo empatiją ir tokiu būdu jam leisti išsivalyti. Galimybė patirti katarsį performanso, šokio praktikų metu domino jau senokai.
Taip pat esu jau kurį laiką pasiskolinusi kelias sąvokas. Iš kolegės Layton Lachman – „ekologinio intymumo“ idėją, šokį gamtoje, santykiaujant su ja. Iš Sexecology judėjimo, incijuoto Elizabeth Stephens ir Annie Sprinkle, – idėją su gamta susituokti. Jeigu, kaip jos teigia, „Žemė yra tavo meilužė“ (angl. „the Earth is your lover“), tai galbūt galima mylėtis ir su auditorija? Taip atsirado gamtinė tematika ir ,,Eglė žalčių karalienė“, kraujo ir pieno puta. Man patinka šis pasakojimas, kaip į jį galima žiūrėti iš ekologijos ar net migracijos pozicijų, man įdomu maišyti šiuolaikinę formą su galbūt ne itin šiuolaikiniame mene vertinamu folkloriškumu – tai tampa švelnia provokacija. Ksena, Eglė žalčių karalienė, Barbora Radvilaitė – aš ieškau įvairių alter ego, kaip tik su Barbora (savo krikšto vardu) bei Austėja (pirmuoju, pagonišku vardu) ir dirbu šioje parodoje.
Anželika Cholina teigia, kad jos spektakliai populiarūs, nes pateikia apnuogintą emociją – man ši apnuogintos emocijos idėja irgi įdomi.
Ar tai yra kažkas, ko tu asmeniškai pasigendi?
Taip. Pavyzdžiui, pyktis yra dažnai užgniaužiamas, ypač Skandinavijoje, kur teko ir tenka daug gyventi. Mano mokyklą galima vadinti privilegijuota ir elitine, atrodo, visi tokie pasitempę ir viskas taip padoru, kad tai tampa spektakliu. O kodėl elitas turi būti neišraiškingas? Emocijos taip pat susijusios su psichoterapija. Savaime tai – dar viena privilegija, bet man šokis įdomus kaip terapija – tiek žiūrovui, tiek šokėjui. Daug dirbu su erdvės energetika ir komunikacija. Kai žiūrovo dėmesys netolygus, nebeišeina net šokti, nes šokis tampa kalba. Tuo metu galima ieškoti tik monologo.
Kokią reikšmę ir istorijas turi kūrinyje atsirandantys objektai, rekvizitai? Kokia jų estetinė ir prasminė paskirtis?
Aš stengiuosi režisuoti visus objektus. Man patinka užkasto miesto idėja, kuriame skirtingi laikai persipynę kaip sapne. Aš naudoju šepečius, kurie man panašūs į gyvius, žuvis. Muilo skulptūra suformuota pagal Islandijoje sužavėjusias vulkanines uolienas – negyvą, bet nepaneigiamą gamtą. Yra daug druskos ir juodžemio. Kurdama instaliaciją daug bendradarbiavau su Barbora Matonyte, supažindinusia mane su savo druskos pasauliu. Juodžemis – tai epinis elementas, Antigonė, laidojusi savo brolį prieš įstatymą. Mano brolis nemiręs, bet mūsų santykis prigesęs, užkasdama elektronikos prietaisus ir aukštosios matematikos vadovėlius dedikuoju tai jam. Aš bandau laidoti prisiminimus, pasėti kažką, iš ko gali išaugti nauja ateitis. Šalia mėnesinių kraujo naudoju plaukus, kuriuos palaidoju ir pasėju, bei grožio salone išoperuotą apgamą, specialiai saugotą geram tikslui. Taip objektai tampa asmeniškais. Interneto kultūra irgi vis įsipina – kadangi „Facebooke“ buvo plačiai išreklamuota menstruacinė taurelė, Lietuvoje visiškai naujas produktas, aš užsakiau panašias vazas, kalbėjomės, kaip jose atliepti ir antikinę tradiciją ir folklorinį Kaziuko mugės kičą. Mačiau viziją, kaip plaku pieno putą taurelėje ir maišau kraujo „latte“. Yra ir daugiau tokių persipynimų – pradėjusi naudoti „Tinder“ programėlę užsakiau ir „Tinderio“ tautinę juostą.
Tavo praktika apskritai yra performatyvi, nuolatos judanti tarp efemeriškumo, materialaus kičo, lėkštos erotikos ir nuoširdaus svajingumo sferų. Kodėl tave domina tokia raiška ir toks gyvenimas? Kuo šios temos tau svarbios, gražios, gal graudžios ar juokingos?
Lėkšta erotika – greičiau žiūrovo interpretacija, ir su ja viskas gerai, bet mane seksualumas ar erotika domina platesniame kontekste: nuo striptizo ir „Penkiasdešimties pilkų atspalvių“ iki tam tikros erotinės logikos. Pastaruoju metu linkstu prie jausmingumo, ironijos, kaip rakurso žvilgsniui į priimtas vertybes, ir šie diskursai mane veikia kaip jėgų išbandymas ir įdomi medžiaga darbui. Tuo labiau, kad tai vis dar truputį tabu. Man aktualu ekspresija ir gyvumas, taip pat patinka dirbti su gėda, kuri išsišakoja į dvi linijas: pasipriešinimo, kaip tam tikros žymos, #resistance, ir bandymo erzinti, provokuoti, taip atveriant ribas, pasiūlant kitokį realybės matymą.
Ką tau reiškia „Lėtos mokyklos“ – ekspozicijos pavadinimas ir idėja? Kokios tame slypi pamokos ir prasmės?
Žodžių junginys gražus, rodos, nukreiptas prieš „greitą“ meną, kuris dažnai dominuoja, „trendus“, kurie nuolat keičiasi. Man pačiai norisi galvoti apie tvarumą, įamžinimą. Manau, bet koks menas yra darbas ir laikas. Mano performatyvi praktika irgi lėta, aš kažką tyrinėju ir tai duoda rezultatus, kurių net nepastebiu. Bet greitis nėra blogai – jis sukelia proveržį, kai atrodo, kad gali užmigti. Lėta mokykla skamba ir kaip mokymasis dėl mokymosi – nenorint greitų rezultatų, greito pristatymo.
Kokia yra tavo kūrinio ateitis? Ar planuoji jį tęsti, perdirbti, grįžti, atmesti?
Man įdomi parodos-spektaklio, parodos-performanso idėja, aš labai norėčiau ją plėtoti. Man įdomu, kaip instaliacija gali funkcionuoti, kaip susikuriamas pasaulėlis galerijoje, kaip jis transformuojasi, prisitaiko. Pritaikytas prie vietinės situacijos, toks kūrinys gali keliauti ir plėstis – tiek Pabaltijo, Rytų Europos tiek globaliame kontekste. Dar norėčiau atskirai patyrinėti vidinius ir išorinius pojūčius, grįžti į temų specifiškumą po dabartinio apjungimo.
Austėja Vilkaitytė (g. 1985 m.) dirba šokio, choreografijos ir performanso laukuose. Savo performatyvioje praktikoje ji pasitelkia naujojo Rytų Europos identiteto, feminizmo, šokio istorijos, asmeninio archyvo ir atminties prieigas, taip pat šiandienos vartotojiškumą iš senovės perspektyvos, emocijas, „ekspresionistinį” šokį.
Komisija
Annos-Sophie Berger (g. 1989 m.) yra menininkė. Jos kūryba sujungia individualią percepciją ir intymų panaudojimą su materialios realybės, kaip socio-ekonominės cirkuliacijos ir vartojimo dėmens, klausimais. Jos objektai, kūnus apgyvendinantys taip pat kaip erdves, laisvai keliauja vertės sistemomis ir teritorijomis, tiek fiziškai, tiek vaizdais. Išsaugodami tokį mobilumą, jie, kaip taktiški objektai, komplikuoja skaitymo procesą, sutelkdami trumpalaikiškumo savybes: nykimą, kintamumą, moduliškumą. Jos kūriniai tiria žmogiškojo geismo kompleksiškumą: seksualinio poreikio nusileisti ir sąmoningų pastangų pasipriešinti dviprasmiškumą. Berger yra surengusi personalines parodas MUMOK Vienoje; Kunsthaus Bregenz; „21Haus“ Vienoje; Niujorko „Frieze“ meno mugėje; „JTT“ Niujorke ir „Prince of Wales“ Miunchene. Jos kūriniai eksponuoti grupinėse parodose MUMOK Vienoje; „Carl Louie“ Ontarijuje; „Lodos“ Meksike; Rogaland Kunstsenter Stavangeryje; Zalcburgo Kunstverein; 9-ojoje Berlyno bienalėje; Centro de la Imagen Meksike ir „Künstlerhaus, Halle für Kunst & Medien KM Grace”. Ji yra 2018 m. „Ars viva“ apdovanojimo prizinininkė, eksponuosianti savo kūrybą Miuncheno Kunstverein ir Gento SMAK.
João Laia (g. 1981 m. Lisabonoje) yra rašytojas ir kuratorius, besispecializuojantis socialinių mokslų, kino teorijos ir šiuolaikinio meno srityse. Laia reguliariai publikuoja tekstus žurnaluose Frieze, Mousse, Publico ir kt. Taip pat Laia kuruoja „IndieLisboa Culture“ festivalio filmų ir videodarbų programą . Yra pristatęs parodas ir projektus BES Arte e Finança Lisabonoje, CCCB – Barselonos šiuolaikinės kultūros centre, „Waterpieces“ festivalyje Rygoje, Stokholmo Modernaus meno muziejuje, „Cell“ projektų erdvėje, Delfina fonde ir „Whitechapel“ galerijoje Londone. 2014 m. Laia buvo Sandretto Re Rebaudengo fondo Turine rezidentas. Jis taip pat yra vienas iš „The Green Parrot“ – pelno nesiekiančios šiuolaikinio meno praktikų erdvės – įkūrėjų..
Lina Lapelytė yra menininkė, gyvenanti ir dirbanti Londone bei Vilniuje. Naujausias Lapelytės kūrinys – kartu su Rugile Barzdžiukaite bei Vaiva Grainyte Nacionalinėje dailės galerijoje šiemet pristatyta opera „Saulė ir Jūra“(Vilnius, 2017 m.). 2018 metais ši opera vokiečių kalba bus pristatyta Staatsschauspiel Dresdeno teatre. Linos Lapelytės performansas „Candy shop – the Circus“ pristatytas FIAC (Paryžiuje, 2017 m.) ir Barselonos šiuolaikinio meno muziejuje. Taip pat menininkės darbai pristatyti: Projektų erdvėje „1857“ Osle (2017 m.); Venecijos architektūros bienalėje (2016 m.); Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje (2016 m.); Focal Point galerijoje, Didžiojoje Britanijoje (2016 m.); Double Bind, Nylo, Reikjavike (2016 m.); Hayward Touring Show, Didžiojoje Britanijoje (2015 m.); Block Universe, Londone (2015 m.); Serpentine galerijose, Londone (2014 m.); Baltijos šiuolaikinio meno centre, Niukastle (2014 m.); David Roberts Art Foundation, Londone (2014/2017 m.); Queen Elizabeth Hall, Londone (2014 m.). 2018 metais menininkės darbai bus pristatyti Baltijos trienalėje, kuruojamoje Vincent Honnoré.
Valentinas Klimašauskas (g. 1977 m. Kaune) yra kuratorius ir rašytojas, besidomintis belles-lettres robotika ir netolygiu ateities pasiskirstymu. Jo knyga „B“ (Oslas: „Torpedo Press“, 2014) yra rinkinys tekstinių parodų, kybančių laike ir erdvėje, šalia ir vidury anekdoto, mintyse, „Voyager 1“ erdvėlaivyje, Chauvet oloje arba Roberto Bolaño romane „2666“. Klimašauskas yra „kim?“ šiuolaikinio meno centro Rygoje programos direktorius ir nuo 2003 iki 2013 m. dirbo kuratoriumi Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. Jis taip pat yra vienas iš „Baltic Notebooks of Anthony Blunt“ įkūrėjų ir redaktorių.
Rob van de Werdt yra projektų erdvės P/////AKT bendrakūrėjas bei meno vadovas. Be savo paties menininės praktikos, kūrėjas aktyviai veikia kaip dėstytojas, įvairių komisijų narys ir yra suinteresuotas plėtoti jaunųjų menininkų kūrybą.
Nienke Vijlbrief yra projektų erdvės P/////AKT bendrakūrėja bei meno vadovė. Savo karjerą pradėjusi kaip meno istorikė, šiuo metu domisi menininkais, kurių kūryboje atsispindi šiuolaikybė, o meninė raiška – dar nekanonizuota. Ji organizuoja keletą skirtingų projektų ir iniciatyvų.
P/////AKT yra ne pelno siekianti parodų erdvė, organizuojanti ir prodiusuojanti išsamius šiuolaikinio meno kūrėjų pristatymus, kurių metu auditorijos gauna galimybę susipažinti su pastarųjų mąstymu bei praktika. P/////AKT suteikia platformą išskirtiniems, perspektyviems talentams, kurie išsiskiria unikalia ir autentiška menine raiška ir geba artikuliuoti naują požiūrio tašką į nusistovėjusią mąstyseną. Šie menininkai yra skatinami plėtoti savo kūrybą ir jiems suteikiama galimybė pristatyti savo darbus plačiai auditorijai.
Komisijos laiškas:
Visų pirma, vertiname sunkų ir dosnų „JCDecaux“ ir Šiuolaikinio meno centro komandos darbą. Pasirinkti nugalėtoją nėra lengva, tačiau dar sudėtingesnė užduotis yra pristatyti pakviestus dalyvauti menininkus taip, kad būtų ir išryškinta kiekvieno individuali kūrybinė praktika, ir atskleista visuma. O paroda išties buvo verta apsilankymo, ką mes, JCDecaux Premijos“ komisijos nariai, darėme stropiai. Tuo pačiu metu tai tapo ir privilegija, ir našta, kadangi, nepaisant visko, ką pamatėme ir sužinojome apie jaunuosius menininkus, dabar tenka išrinkti vieną iš penkių labai skirtingų aukšto lygio kūrinių, kurie, mūsų nuostabai, taip pat puikiai derėjo ir papildė vienas kitą grupinėje parodoje. Taip pat mums ypatingai pasisekė: turėjome galimybę pabendrauti su kiekvienu iš menininkų asmeniškai. Vis dėlto, vietoj to, kad palengvintų mūsų darbą, šie pokalbiai jį tik dar labiau apsunkino, kadangi leido ne tik atrasti stiprius kūrybos bruožus, bet ir pažinti po ja slypinčias idėjas.
Nepaisant to, kad Austėja Vilkaitytė prieš savo pasirodymą patyrė šiokių tokių netikėtų nesklandumų, mus ypatingai sužavėjo jos drąsa ir ryžtas atliekant sudėtingą „Emocinę trilogiją“, o šiuos performansus lydintys skulptūriniai elementai pasirodė intriguojantys ir įdomūs. Monikos Janulevičiūtės performansas „Mergina Liepsnoja“ taip pat vos nepaskendo ypatingai gausios publikos artume, tačiau išlikęs tapo įdomiu šmaikščios erdvinės intervencijos salėje pratęsimu. Andriaus Arutiunian „Armen“ tiek savo tema, tiek vizualiais sprendimais labiausiai išsiskyrė iš kitų kūrinių, nukeldamas mus į labai asmenišką armėnų diasporos meninės raiškos interpretaciją ir koncerto metu pateikdamas jautrų ypatingai talentingo kompozitoriaus ir muzikanto pasirodymą. Viktorijos Damerell „Seansas“ – itin apgalvotas ir intelektualus kūrinys. Mus sužavėjo smulkios detalės, kurios taip pat atskleidė puikų jaunos kūrėjos humoro jausmą. Rūtenės Merkliopaitės tapybos kūrinių ciklas „Širdies reikalai“ tik įrodo, kad ši menininkė puikiai ir kūrybingai valdo savo pasirinktą mediją. Mes esame įsitikinę, kad šie kūrybiniai judesiai, kylantys iš intuicijos, tačiau taip pat aktyviai permąstantys tapybai įprastas formas – pvz., drobę yra itin įdomūs ir daug žadantys.
Labai sveikiname visus parodoje „Lėtos mokyklos“ dalyvaujančius menininkus ir manome, kad galimybė sukurti naujus kūrinius ir pristatyti juos itin didelei ir atidžiai auditorijai yra savaime vertinga ir šiame projekte pati svarbiausia. Vis dėlto, mes turėjome išrinkti vieną laimėtoją ir padarėme tai vienbalsiai:
Monikos Janulevičiūtės ir Antano Lučiūno kūrinys „Mergina liepsnoja“ parodoje atsiskleidė iš lėto. Pradžioje kūrinį buvo sunku suvokti vien užėjus į salę, tačiau praleidus joje daugiau laiko jis įgavo vis ryškesnį vaidmenį, kuris ilgainiui, neužgoždamas kitų kūrinių, poetiškai apgaubė visą parodą. Nors performansui šiek tiek trūko erdvės dėl didelio susirinkusių žmonių skaičiaus, abi kūrinio „dalys“ gaiviai ir savotiškai viena kitą papildė. Manome, kad šis kūrinys yra daug žadantis šių menininkų kūrybos – kolektyvinės arba individualios atžvilgiu.
Komisija taip pat norėtų paminėti Viktorijos Damerell kūrinį „Seansas“ už jo ypatingai rafinuotą indėlį į parodą.
Dar kartą dėkojame visiems parodoje „Lėtos mokyklos“ dalyvavusiems menininkams, kuratoriams bei Šiuolaikinio meno centro ir „JCDecaux“ komandai už galimybę dalyvauti šiame projekte.
Pagarbiai,
„Lėtos Mokyklos. JCDecaux Premija.“ komisija
