2018: ORUMAS 2018: ORUMAS 2018: ORUMAS 2018: ORUMAS 2018: ORUMAS 2018: ORUMAS 2018: ORUMAS 2018: ORUMAS 2018: ORUMAS 2018: ORUMAS 2018: ORUMAS 2018: ORUMAS 2018: ORUMAS 2018: ORUMAS 2018: ORUMAS 2018: ORUMAS 2018: ORUMAS 2018: ORUMAS 2018: ORUMAS

Dalyviai

GABRIELĖ ADOMAITYTĖ

MATAS JANUŠONIS

GODA PALEKAITĖ

ANASTASIJA SOSUNOVA

PINIGŲ UOSTAS

Paroda

Informacija ruošiama.

Kuratoriai

Informacija ruošiama.

Komisija

Informacija ruošiama.

Lėtos mokyklos 2017: Lėtos mokyklos 2017: Lėtos mokyklos 2017: Lėtos mokyklos 2017: Lėtos mokyklos 2017: Lėtos mokyklos 2017: Lėtos mokyklos 2017: Lėtos mokyklos 2017: Lėtos mokyklos 2017: Lėtos mokyklos 2017: Lėtos mokyklos 2017: Lėtos mokyklos 2017: Lėtos mokyklos 2017: Lėtos mokyklos 2017: Lėtos mokyklos 2017: Lėtos mokyklos 2017: Lėtos mokyklos 2017: Lėtos mokyklos 2017: Lėtos mokyklos 2017: Lėtos mokyklos 2017:

Dalyviai

Andrius Arutiunian

Kaip atsirado „Armen“, kaip kūrinys ir tyrimas – ar jį paskatino asmeninis susidomėjimas savo šaknimis, muzikinis smalsumas? Abu, nė vienas?

Kūrinio idėja atsirado prieš trejus metus internete – esu beveik tikras, netyčia – užtikus armėniškų pop dainų. Tokios muzikos negirdėjau nuo pat vaikystės, kai panašias dainas iš kasečių vakarėliuose ir mašinose leisdavo mano tėtis. Savaime aišku, išgirdus šią muziką po dvidešimties metų, ėmė kilti prisiminimai apie tai, kokie neperskaitomi, neatpažįstami tie garsai atrodė juos girdint tada, taip pat apėmė profesinis smalsumas, noras išgirsti daugiau armėniškų pop dainų. Pradėjus gilintis iškart išaiškėjo, kaip stipriai armėniška pop muzika skyrėsi nuo sukurtos armėnų už šalies ribų. Kaip žinia, dėl armėnų genocido ir po jo sekusių emigracijos bangų šiuo metu už Armėnijos ribų gyvena beveik tris kartus daugiau armėnų nei pačioje šalyje. Kita vertus, nors muzika dažnai tampa būtent tuo reiškiniu, kuriuo pirmiausia bandoma išlaikyti savąsias etnines šaknis, dėl savo atvirumo muzika ir garsas lengvai įsisavina naujas įtakas bei „svetimas“ priemones, kaip nutiko ir armėnų diasporos muzikos atveju. Tad palengva atsirado sumanymas šią aštuntojo ir devintojo dešimtmečio armėnų pop ir disko muziką, sukurtą įvairiuose kraštuose už Armėnijos ribų, sujungti vienoje garsinėje erdvėje, ją perkomponuojant ir sukuriant distanciją, kūrinių elementus priešpriešinant elektroniniams signalams, triukšmams ir trukdžiams.

Šie vizualioje ir garsinėje kūrinio dalyje pasikartojantys trukdžiai – „glitchai“ – kelia asociacijas su istorinėmis klaidomis, nykstančia atmintimi, kultūriniais trūkiais. Tačiau originalių kompozicijų prigimtis gan džiaugsminga, tai populiari, šokanti muzika. Kas užkoduota tokio kontrasto viduje?

„Glitchai“ arba trukdžiai dažniausiai atsiranda perkeliant medžiagą iš vienos medijos į kitą – juose jau yra užkoduotas vertimo ir virtimo elementas, jų savybės tiesiogiai priklausomos nuo judesio ir kaitos. „Armen“ taip pat tampriai susijęs su migracijos, judėjimo ir vertimo klausimais: kaip keičiasi bendruomenės, atsiradusios naujose vietose? Kaip garsai išverčiami iš vienos muzikinės kalbos į kitą ir kas prarandama/įgaunama tokių mainų metu? Kita vertus, „nykstanti“ medija, kaip ir nykstanti atmintis, neegzistuoja – jos tiesiog transformuojasi iš vienos būsenos į kitą, tad ir man buvo svarbu atskaitos tašku pasirinkti būtent populiariąją muziką, kurios, kaip žanro, atmintis jau savaime yra trumpalaikė. Armėnų muzika išties dažnai yra skirta šokiui (ypač bendruomeniniam šokiui), energinga, džiugi; kita vertus, pop dainose (ir jų vaizdo klipuose) sukurtose už Armėnijos ribų, dažnai atsiranda ir nostalgijos bei ilgesio požymių (naudojamų instrumentų, vaizdų), kurie vėl keičia garso kontekstą ir jį išverčia, pritaiko emigrantų bendruomenėms. Tad ir mano darbe trukdžiai egzistuoja ne tik kaip muzikinės ar vaizdinės kalbos dalis, bet ir kaip dar vieno vertimo, perkūrimo pasekmė.

Tu ne pirmą kartą dalyvauji projekte, kuriame garso ir vizualaus meno ribos panaikinamos. Bet pagal „profesiją“ esi kompozitorius. Kokie, tavo nuomone, yra unikalūs muzikinės kompozicijos ir praktikos aspektai, galintys praplėsti šiuolaikinio meno raišką ir patirtį?

Visų pirma, mane domina pasakojimai ir kokią įtaką įvairūs pasakojimo būdai daro kūriniui. Taip žiūrint, skirtumas tarp garso, vizualaus ar performatyvaus meno mažėja, o į pirmąjį planą iškyla naratyvai, kurie dėliojami kūrinio eigoje. Žinoma, pasakojimo formos (tiek garso, tiek vaizdo atveju) turi pakankamai aiškiai apibrėžtas socialines funkcijas, jas priimame jau turėdami išankstinius lūkesčius ar nuomones, kuriomis galima manipuliuoti ar žaisti. Vis tik, man asmeniškai įdomiausias darbo su garsu aspektas yra tampraus laiko galimybė. Muzika turi galimybę laiką ištempti ar sutraukti, joje neprivalomas linijiškumas, laikas muzikoje gali būti nenuspėjamas ir kintantis. Į garsą žiūrint kaip į skirtingų greičių ir erdvės konstravimo įrankį, jo galimybės išsiplečia, garsas veikia ne tik kaip galimybė prisiminti, perklausyti, šokti, dainuoti, t.t., bet ir kaip pasekmė viso, kas vyksta erdvėje garsui skambant. Tad nors mano darbe garsas su vaizdu sąveikauja tiesiogiai, jų tarpusavio dialogo pasakojimą kiekvienas žiūrovas manau perskaitys iš savų pozicijų, tad ir istorijų galimai bus daugiau nei viena.

„Lėtos mokyklos“ – kaip tu interpretuoji šį pavadinimą, ką jis – ir pati paroda, procesai joje – tau reiškia?

Meno istorijoje būta įvairių mokyklų (čia turiu omeny mokyklą kaip estetinį vienetą, bendruomenę), tačiau man šis pavadinimas siejasi su „old school-new school“ sąvokomis. Jos dažnai naudojamos muzikai, ypač repo, hip-hopo, apibūdinti, tačiau laikui bėgant nebenurodo į jokį amžiškumą, o tiesiog nusako tarpusavio santykį. „Slow schools“ labai įdomiai įsiterpia tarp šių sąvokų – tokia mokykla nėra priešpriešoje, bet ir nekuria tiesioginio santykio su nei viena iš jų. Ji tiesiog lėta. Lėtumą aš suprantu kaip labai pozityvią savybę, tačiau ne kaip suteikiančią vietos refleksijai ar susimąstymui, o priešingai, verčiančią įsiklausyti dar giliau, greičiau ir detaliau. Aš pats visuomet stengiuosi rašyti greitą-lėtą muziką – muziką, kurioje veiktų lėtas bendras harmoninis judėjimas, perpintas su greitais ritmais, tekstūromis ir tempu. Kita vertus, toks lėtumas šiuo metu muzikoje, ypač populiariojoje, tampa labai pastebimas – „The Guardian“ aprašė tyrimą, kurio metu išsiaiškinta, jog per penkerius metus populiariausių radijo dainų „Top 20“ tempai krito maždaug 23bpm (dūžiais per minutę) iki dabartinio vidurkio – 90bpm. Sulėtėta beveik ketvirtadaliu! Tad lėtumas skverbiasi į akustinę aplinką iš labai įvairių šaltinių, o jo įtaka parodai, manau, paaiškės tik išvydus ją pilnai – nesvarbu, lėtai ar greitai.

Ar „Armen“ turės tąsą, ir jei taip, kokią?

„Armen“ matau kaip tęstinį darbą su keletu skirtingų fazių, tad galbūt jis niekuomet neturės fiksuotos pozicijos ar vienintelės formos. Darbas jau netrukus bus rodomas Amsterdame, spektaklio apie armėnų ir turkų bendruomenių santykius kontekste. Tokios aplinkybės, žinoma, ir vėl pakeis, tai, kaip kūrinys bus skaitomas ar girdimas. Politiniai ar kultūriniai atspalviai šiame darbe neišvengiami, o kuris iš jų perima pagrindinę poziciją priklauso nuo to, kaip ir kur kūrinys yra rodomas, girdimas, grojamas. Dėl to šiuo metu derinu ir naujos kūrinio versijos atlikimą Armėnijoje, Jerevane, kur „Armen“ bus vėl išgirstas visiškai kitaip nei Vilniuje ar Amsterdame.

Andrius Arutiunian (g. 1991) – kompozitorius ir garso menininkas, šiuo metu gyvenantis Olandijoje. Kompozitoriaus muzika tyrinėja sociokultūrinius istorijų aspektus, ypač jų garsines ir muzikines savybes.  Arutiunian muzika dažnai kvestionuoja garsinio identiteto ir aproprijavimo idėjas, taip pat neretai tyrinėja garso-triukšmo ribas. Menininko kūrybą sudaro kūriniai ansambliams ir multimedijai, garso instaliacijos ir audiovizualiniai kūriniai.

Monika Janulevičiūtė ir Antanas Lučiūnas

The Great Outdoors pasaulis, juslių, intencijų ir kosminių pokštų erdvė, kurioje Liepsnoja jūsų kūrinio Mergina, man pačiai neblogai pažįstamas. Bet kaip atsirado ši nauja, performatyvi teritorija jame? Kokia jūsų bendro kūrinio istorija?

Grafinėje novelėje gali atrodyti, jog visi veiksniai yra iš anksto apspręsti ir sukonstruoti, o tekstai ir iliustracijos vieni kitus įrėmina. Bet „The Great Outdoors“ (liet. „Laukinės gamtos“) realybė yra labai elastinga ir laki. To pasaulio sluoksniuose ir plyšiuose atsirandančiai idėjai nereikia išorinio impulso – ji visada buvo čia. Projekto pagrindinis svertas mums yra tankis, balansavimas juo. Tie epizodai, kai žodžiai ir aplinkos dusina ir gniaužia kvapą, intensyvumas tampa sunkiai pakeliamu ne visai tikrose, bet atpažįstamose situacijose, surepetuotose, save kartojančiose tapatybės istorijose, įsivaizduotame veikėjų išskirtinume. Mergina šiame kūrinyje yra raktinis, saugos žodis, kuriuo leidžiamasi į tam tikras temas ar atvirumą, kurio nebuvo galima įtvirtinti iki šiol. Tačiau būtent šiuose socialiniuose kontaktuose, nerašytuose atvirumo susitarimuose nė vienas nėra apsaugotas. Mes nesiimame teigti, kad atvirumas visada padeda, ar ginti tą paradoksalų saugumo jausmą suirutėje, kurioje nebėra ką prarasti.

Veikėjos naudoja kalbą kaip garsinį įrankį, leidžiantį tvarkytis, raminti kūno refleksus, kai jo privatumas ir pasitikėjimas atveriamas, sutrikdomas. Jų pasakojimuose, niurnėjimuose, užgaidose balsai blaškosi tarp per daug ir per mažai informacijos, tarp to, ką nori išgirsti ir kas verčiau būtų niekada nepasakyta. Nė viena jų nesigaili.

Pakomentuokite plačiau kūrinio veikėjas, Merginas. Tai yra transcendentinė, bet ir labai žemiška kategorija, pozityvi stichija, merginos apskritai – jėga. Papasakokite, ką jums reiškia merginos, būti merginomis, kalbėti apie jas ir jas atrasti? 

Mergina, girl – tai kreipinys, pokalbio pradžia, būdas būti visiškai atvirai bet kokiai temai ar net gluminančiai, smerkiamai išpažinčiai apie save. Ji kalba, ir niekas neturi galios jos stabdyti. Mūsų kūrinio merginą veikia socialinis, surepetuotas elgesys, bet jos kalba chaotiška, šokinėjanti, prislėgta minčių. Kiekvienos jų tapatybė nusmailinta užakcentuotu individualumu, gebančiu pertraukti pasitikėjimą, blaivybę, meilę. Dalykai, kuriuos viena patiria kaip intymumo ir tarpusavio palaikymo augimą, kitų būna priimami kaip tikras ir labai persipynęs smurtas. Kam nors, laikančiam savo realybės tikrumą pagrindu, sykiu bunda gailestis ir jausmas, tarsi būtum užpultas iš pasalos — tada pasaulis griūva. Sukirba mintis: galbūt tu įtrauki kitus į pavojų? Galbūt tu esi plėšrūnė? Kiekvienas iš mūsų akimirksniu gali būti ir patikėtinis, ir grobuonis – ir niekas negali to sustabdyti.

Turbūt labiausiai žiūrovą intriguojanti kūrinio dalis kvapas. Papasakokite apie kūrinyje naudojamą kvapų mišinį, kaip kilo idėja įtraukti ne tik lankytojų akis ir ausis, bet ir nosis, koks jausmas dirbti su nauju potyrių sluoksniu?

Šiame kūrinyje visi elementai ir dalys yra mums abiems nauji. Mes jiems visiems atidūs, todėl ir kūrinio informacinis tankis yra didelis, elementų atskirtis sunkiai įsivaizduojama. Kai pradėjome dirbti su Laime Kiškūne, kalbėjome apie fragmentus ir situacijas, iš kurių kvapas galėtų kilti. Daugelis mūsų įvardintų reiškinių, tapusių jos sukurtos kompozicijos natomis, yra labai kasdieniški, bet jų agentai – meistriškai paruoštos dervų, nuosėdų esencijos, aplinkai jautrių, nestabilių molekulių grandinės. Jų intervencija sunkiai kontroliuojama, jungtys su prisiminimais dažnai atsitiktinės, neprognozuojamos.

Jūsų duetas bendraminčiai iš skirtingų sričių. Ko mokotės vienas iš kito ir ar ketinate ir toliau dirbti kartu?

Apsikeitimas informacija – toks pats porėtas ir neapibrėžiamas kaip kūrinio ribos. Mes sau taikome panašius kriterijus. Mūsų praeitys buvo jau iš anksčiau susipynusios judinant kūnus – individualius ar bendrus. Mūsų motyvacijos ir siekiai vienas kitą papildo, persikloja.

Ką jums reiškia Lėtos mokyklos? Kaip jose jaučiatės?

Mūsų santykis yra kiek atšokęs nuo priklausymo mokykloms. Mes, žinoma, suprantame, kad esame jų dalis, bet daug daugiau veikiame ir pasiekiame praleidinėdami pamokas. Šios parodos kontekste mes dirbome galvodami apie intensyvumą, o ne greitį. Mūsų patirtis galbūt yra labai panaši į tai, ką jaučia realybės šou dalyviai.

Kas bus, kai mergina suliepsnos? Ar esate numatę kūrinio tąsą, perrašymą, naują dvigubą akibrokštą?

Kūrinio svoris ir jo pagreitis yra tiesiogiai proporcingas traukai. Galima kūrinio tąsa užkoduota ir jo raktažodžiuose – takume, garuose, neapibrėžtoje būklėje.

Monika Janulevičiūtė (g. 1990 m.) yra dizainerė, tyrėja, neseniai išleidusi grafinę novelę „The Great Outdoors: Celeste“. Šiuo metu vystanti šios paralelios laukinės realybės kalbas, istorijas ir atsiradimus.

Antanas Lučiūnas (g. 1997 m.) yra menininkas dirbantis su performatyviu menu ir garsu. Šiuo metu studijuojantis skulptūra Vilniaus Dailės akademijoje.

Viktorija Damerell

 „Seansas“ yra kūrinys, kuriame vyksta ir nieko, ir labai daug: ekranas išjungtas, treniruoklis nenaudojamas, bet visuma – prisirpusi įvykiui. Kas paskatino atkeliauti prie tokios scenografijos?

Apie „Seansą“ negalvoju nei kaip apie galimai įvykusio veiksmo įamžinimą, nei kaip apie potencialą veiksmui įprastine prasme. Šioje instaliacijoje iš sporto klube randamų daiktų dėlioju situaciją, kuri yra ir apibrėžta jų bei jų originalios aplinkos, ir kartu absoliučiai autonomiška, nuo nieko nepriklausoma.

Daiktai šiuo atveju – tik apvalkalai, tam tikros patirties indai, kurie paprastai užpildomi funkcija, inercija, bet kartais tampa gilesnės tikrovės, beprotiško intensyvumo laidininkais. Potyris, netikėtai perskrodus vardų ir paskirčių paviršių, gali bet kokią buitį ar banalybę akimirkai paversti kažkuo ypatingu. Tai šiuo atveju ir tampa impulsu mano kūriniui. Žinoma, dėl tokių patirčių momentalumo jų užfiksuoti, perteikti neįmanoma, todėl atsiduriu lyg ir režisierės pozicijoje. Užsiimu ne dokumentacija, o „pastatymu“. Kalbant apie scenografiją – transformuodama, suaktyvindama kasdienybėje sutinkamus dėmenis siekiu, kad jie kalbėtų būtent apie tą neužčiuopiamą patirties pusę, o ne taptų tikrovę imituojančiomis dekoracijomis. Galbūt tai būtų galima apibūdinti pasakymu, jog menas – tai tiesą sakantis melas.

Sidabru dengta treniruoklio sėdynė sužiba ne tik kaip konceptualus akcentas, bet ir kaip ironiškas klasikinės skulptūros pėdsakas. Ar tokia detalė, priešpriešinama korporacinei, antžmogiškai sporto estetikai, veikia kaip tam tikras autentiškumo kompasas?

Sėdynės liejimo nesiečiau su ironija klasikinės skulptūros atžvilgiu. Manau, kad tai, kaip naudoju šią technologiją, yra tiesiog tradicinės medijos tąsa, jos aktualizavimas, atsirandantis iš natūralaus poreikio. Bet sutinku, kad pačiame kūrinyje galima įžvelgti ironiją, tam tikrą šiuolaikinės ideologijos kritiką. Visgi, kaip minėjau, man įdomu skirtingų intensyvumų sugyvenimas tose pačiose formose. Mąstydama, kas man svarbu kūrinio santykyje su žiūrovu, prisiminiau Harmony Korine filmą „Laukinės atostogos“ (angl. „Spring Breakers“). Šis filmas, viena vertus, veikia kaip lėkštas trumpalaikių malonumų, popkultūros išaukštinimas, bet tuo pačiu – ir kaip jos kritika. Visa tai kartu išsirpsta į tokį nenusakomą krūvį, kuris veikia kaip sapnas, sujudinantis gilius emocinius centrus. Toks daugialypis kūrinio įkrovimas man pasirodė labai artimas. Jį galėčiau pavadinti ir savo kūrybos siekiu.

O kas atvedė būtent prie sporto ir jo atributų? Kokį intensyvumą tu įžvelgi tokiame iš pažiūros neasmeniškame lauke?

Galbūt mane ir suintrigavo tas industrijos neasmeniškumas. Kūno tobulinimas yra viena iš tų šiuolaikinio gyvenimo sričių, kurios paprastai atrodo toli nuo subtilumo, paslapčių, sakralių išgyvenimų. Kita vertus, sporto tematika susidomėjau gana atsitiktinai – stebėdama sporto klubų vitrinose užsiėmusius žmones, jų ritmiškus, begalinius judesių pasikartojimus. Pradėjau įsivaizduoti tai kaip kažką daugiau nei energijos iškrovą ar formos palaikymą. Galvoje sukosi filmas, kaip ta energija ne ramiai nuteka instruktorių siūlomais būdais, o išsprogsta į kažkokį erotišką, o gal net žiaurų ritualą.

Tavo kūryboje esama tam tikro nejaukumo, konfrontacijos su daiktais, priešpriešų tarp šventų jų aspektų ir išorinio pasaulio pigumo. Ar galėtum daugiau apie tai papasakoti?

Kurdama dalinai nesureikšminu naudojamų elementų kontekstų. Estetika, įvairios aplinkos iškyla iš kasdienių patirčių. Mano kūriniuose pigumo ir šventumo elementai susipina ne dėl atsainumo vienai ar kitai kategorijai, bet dėl tikėjimo, kad jų perskyra – tik sąlyginė. Kartais įsivaizduoju už kalbos, simbolių, plytinčią tikrovę kaip vandenyną, o protą, bandantį ją suvokti – kaip karštą vašką. Atsitikus kokiam nors dalykui, protas duoda jam pavadinimą. Taip, pavyzdžiui, tam tikros patirtys gali būti pavadinamos šventomis. Jei ta patirtis yra vandens paviršiumi nuvilnijusi banga, užpylę ant jos vaško turėsime tos bangos momentinę kopiją. Taip atliejų daugėja, o vandenyno užfiksuoti nepavyksta. Savo kūriniais bandau prasiskverbti pro tokiu vašku užklotą paviršių ir palikti kokį plyšelį, pro kurį būtų galima tą vandenyną užuosti.

„Lėtos mokyklos“ – kaip tu skaitai šį pavadinimą, ką jis tau reiškia?

Mokyklą šiuo atveju siečiau su pačiu kūrybiniu procesu. Manau, kad giliai dominančių klausimų kėlimas, nuolatinis savo pozicijos perklausimas ir idėjų plėtojimas yra pats geriausias būdas tobulėti. Tokiu būdu igyjamos žinios negali būti „greitos“, nes kalbame ne apie kažkieno jau paruoštų žinių įsisavinimą, bet apie atvirumą pasauliui. Toks procesas ne tik lėtas, nes einama nelabai pramintu keliu, bet ir tikriausiai niekada nesibaigiantis, nes nėra jokio iš išorės primesto galutinio egzamino.

Ar manai, kad „Seansas“ arba paskiri jo elementai turės tąsą ateityje?

Kartais apie savo kūrinius kalbu kaip apie lego kaladėlių dėlionę. Perėjimas nuo vieno kūrinio prie kito paprastai atsitinka organiškai, panaudojant ir pernaudojant tiek medžiaginius, estetinius sprendimus, tiek minčių kryptis. Manau, jog ir nuo „Seanso“ tolimesni kūriniai atsispirs įvairiais aspektais.

Viktorija Damerell (g. 1992 m.) dirba skulptūros, garso ir teksto laukuose. Savo kūryba ji nagrinėja ar geismo autonomija įmanoma, kai patirtys formuojamos, simuliuojamos, banalizuojamos dominuojančių struktūrų. Viktorija dalyvauja šiuolaikinio meno parodose, taip pat jas kuruoja. Gyvena ir dirba Vilniuje.

Rūtenė Merkliopaitė 

„Širdies reikalai“, kaip visada, nevienalyčiai: kiekvienas iš darbų talpina konkrečias asociacijas ir nuorodas, bet išskaido jas platesnių ir chaotiškesnių potyrių tinkle. Kaip susidomėjai būtent šiais širdies reikalais? Kas atvedė prie Christinos, McQueeno ir kitų realių bei minties figūrų?

Prie „Širdies reikalų“ atvedė „Christina“, o prie jos atvedė tapymas. Alexanderis McQueenas ir jo įvaizdžiai atsirado kaip temos plėtotė ir atsvara „Christinos“ abstraktumui.

Šis paveikslas atsirado ne nuo pradžios, o nuo vidurio. Tai yra vienas iš tų kūrinių, kuriuos tapau grynai „iš vaizduotės“ – t.y., pradėdama dirbti dar neturiu plano, kaip paveikslas atrodys. Proceso metu kreipiau dėmesį į gestus, jų panašumą į ornamentus. Taip pat galvojau apie besiformuojantį paveikslą kaip autostereogramą – abstraktų paveikslėlį, kuriame užkoduota trimačio vaizdo iliuzija. Keičiantis žiūrėjimo į „Christiną“ nuotoliui, paveiksle galima įžvelgti arkos, rėmo, lango, vitražo, peizažo ir panašius vaizdus. Tam tikra prasme, jais reikia patikėti. Be to, šie įvaizdžiai neatsitiktinai susiję su bažnytine erdve – meno ištakos veda prie religinių praktikų. Įdomu, kiek šiuolaikiniame mene yra likę tokių archajinių elementų. Širdies reikalai, apie kuriuos kalbu, gali būti ne tik santykiai su kitu žmogumi, bet ir su gamta arba pasauliu.

Mados, drabužio sritis traukia jau seniai. Kaip ir tapyboje, joje svarbu vizualumas, iliuzija. Rūbai yra ir intymi, asmeniška mūsų gyvenimų dalis, ir universali, visiems reikalinga bei masiškai gaminama prekė. McQueenas yra atidus gamtos elementams, formoms, archetipams, bet taip pat labai politiškas – pvz., kolekcijose „Plenty of Horn“ ir „Plato’s Atlantis“.

Panašu, kad stipriausias darbų jungiamasis akcentas – ne tik tapybinė, bet ir vaizduotės intuicija, kažkokia žaisminga galia. Ar galvoji apie tai? Ar yra kažkokie konkretūs spalvos arba potėpio ženklai, kuriuos naudoji?

Taip, vaizduotė man labai svarbus organas. Tokia tapyba, kokią šiuo metu praktikuoju, stengiasi spėti su tos vaizduotės charakteriu, greičiu ir ritmu. Man svarbūs potėpio ženklai, nes manau, kad juos galima skaityti kaip tekstą. Pavyzdžiui, kai tapau, visą laiką galvoju apie optimalų judesių skaičių, kaip išspręsti lygtį greičiausiu būdu. Dėti potėpius, daryti sprendimus galima „kvailai“, „protingai“, „drąsiai“, „atsargiai“ ir visaip kitaip. Aišku, kad stengiuosi juos rinktis kuo protingiau ir drąsiau.

Visa tavo kūryba – tapyta, joje daug sluoksnių ir oro. Kaip tu jautiesi šioje medijoje, kurią vis bandoma tirštinti, problemizuoti, išrasti iš naujo? Kaip išlaikyti skaidrią galvą ir kasdieniškumą?

Tapyboje jaučiuosi jaukiai, kaip namie. Tapybą problemizuojančios nuomonės turi pagrindą – bet neklysta ir tokie naivuoliai kaip aš, kurie įžvelgia tapybos svarbą. Bandau siekti pusiausvyros tarp abiejų požiūrių, nes vienas veda į nuo problemų, kurių nėra, skaudančią galvą, o kitas – į totalų tikrovės ignoravimą. Nuobodu matyti visokius „išvirkščius“ paveikslus  ir sudraskytas drobes – tai nejaudina kaip tapyba, o kaip menas – nuobodu. Neįdomu ir „sakralizuota“ tapyba, kuri pati save garbina ir apsimeta, kad daže ir geste slepiasi visos pasaulio paslaptys.

Nors laikai ir keičiasi, žmonėse vis dar yra kažkas, kas jiems leidžia tapybą suprasti ir daro ją reikalingą.

Kaip tau parodos leitmotyvas: „Lėtos mokyklos“? Ką jis reiškia?

Greitis ir lėtumas, tempas, ritmas – svarbu ieškoti savojo. Man patinka greitai tapyti, tiksliau, neišeina tapyti lėtai. Kita vertus, kūrybos nepavyksta „paskubinti“, ji rutuliojasi gana lėtai.

Kartais skubėjimo iliuzija taip įtikina, kad, atrodo, niekur nespėsiu! Paskui galvoju, o kur tas „niekur“?

Ar įsivaizduoji kokią nors „Širdies reikalų“ ciklo tąsą arba pavienių darbų gyvenimus kituose kontekstuose?

Nežinau, kaip tai atrodys, bet jaučiu, kad tąsa bus. Nes ar yra svarbesnių kontekstų negu „Širdies reikalai“?

Rūtenė Merkliopaitė (g. 1991), tapytoja, jaunosios kartos lietuvių menininkė. 2013 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, nuo 2017 m. mokosi Miuncheno dailiųjų menų akademijoje. Dalyvavo parodose ŠMC, Vilnius; Malmės Kunsthalė, Švedija; Art Hall Tallinn, Estija. Menininkės darbai pasižymi siekiu tematizuoti, atliepti ir estetiškai transformuoti šiuolaikinės vizualinės kultūros gausą ir daugialypiškumą. Formuojama intencionaliai eklektiška, tačiau techniškai turtinga tapybinė stilistiką.

Austėja Vilkaitytė

Tavo projektas turi kelias skirtingas briaunas. Techniškai tai – mums įprastų teatro, šokio ir performanso kategorijų perversija, o idėjiškai – jautrumo, pažeidžiamumo ir aršaus naivumo sankirta. Kaip atsirado būtent tokia vizija?

„Emocinės trilogijos“ vizija atsirado gana vėlai. Nuo 2014 m. dirbu su projektu ,,Pojūčiai“. ,,Vidiniai pojūčiai“ nagrinėjo laimingo žmogaus, laimingo kūno diskursą: meditacijas paplūdimy, jogą, fitnesą, sveiką maistą, keliones – viską, kas susiję su privilegija. „Išoriniuose pojūčiuose“ mane domino paviršutiniškumas, jam taikyti išdaiktinimo ritualai. Kaip objektas įgauna sielą, kaip jis fetišizuojamas? Tai jungė vienatvės tema, moteriški stereotipai. Iš pradžių parodoje planavau „Vidinius pojūčius“ pratęsti grupine kompozicija, bet gyvenant Stokholme sąsajos su personažais tolo ir buvo sunku pajusti būsimus atlikėjus. Be to, norėjau judėti toliau… Nusprendžiau atsinešti naivumą, ekspresyvumą, šokį, istorines jo mokyklas. Iki šiol atlikdavau performansą galerijoje, atsisakydama scenos meno tradicijos – dabar susidomėjau galimybe sujungti šias temas tam tikrame antikinio graikų teatro rėme. Antikinėje dramoje daug įdomių linijų: kaip viskas organizuojama, kaip choras atveria veiksmą, atlikėjai – tik vyrai. Taip norėjau nagrinėti katarsio temą – o viena iš katarsio funkcijų buvo sukelti žiūrovo empatiją ir tokiu būdu jam leisti išsivalyti. Galimybė patirti katarsį performanso, šokio praktikų metu domino jau senokai.

Taip pat esu jau kurį laiką pasiskolinusi kelias sąvokas. Iš kolegės Layton Lachman – „ekologinio intymumo“ idėją, šokį gamtoje, santykiaujant su ja. Iš Sexecology judėjimo, incijuoto Elizabeth Stephens ir Annie Sprinkle, – idėją su gamta susituokti. Jeigu, kaip jos teigia, „Žemė yra tavo meilužė“ (angl. „the Earth is your lover“), tai galbūt galima mylėtis ir su auditorija? Taip atsirado gamtinė tematika ir ,,Eglė žalčių karalienė“, kraujo ir pieno puta. Man patinka šis pasakojimas, kaip į jį galima žiūrėti iš ekologijos ar net migracijos pozicijų, man įdomu maišyti šiuolaikinę formą su galbūt ne itin šiuolaikiniame mene vertinamu folkloriškumu – tai tampa švelnia provokacija. Ksena, Eglė žalčių karalienė, Barbora Radvilaitė – aš ieškau įvairių alter ego, kaip tik su Barbora (savo krikšto vardu) bei Austėja (pirmuoju, pagonišku vardu) ir dirbu šioje parodoje.

Anželika Cholina teigia, kad jos spektakliai populiarūs, nes pateikia apnuogintą emociją – man ši apnuogintos emocijos idėja irgi įdomi.

Ar tai yra kažkas, ko tu asmeniškai pasigendi?

Taip. Pavyzdžiui, pyktis yra dažnai užgniaužiamas, ypač Skandinavijoje, kur teko ir tenka daug gyventi. Mano mokyklą galima vadinti privilegijuota ir elitine, atrodo, visi tokie pasitempę ir viskas taip padoru, kad tai tampa spektakliu. O kodėl elitas turi būti neišraiškingas?  Emocijos taip pat susijusios su psichoterapija. Savaime tai – dar viena privilegija, bet man šokis įdomus kaip terapija – tiek žiūrovui, tiek šokėjui. Daug dirbu su erdvės energetika ir komunikacija. Kai žiūrovo dėmesys netolygus, nebeišeina net šokti, nes šokis tampa kalba. Tuo metu galima ieškoti tik monologo.

Kokią reikšmę ir istorijas turi kūrinyje atsirandantys objektai, rekvizitai? Kokia jų estetinė ir prasminė paskirtis?  

Aš stengiuosi režisuoti visus objektus. Man patinka užkasto miesto idėja, kuriame skirtingi laikai persipynę kaip sapne. Aš naudoju šepečius, kurie man panašūs į gyvius, žuvis. Muilo skulptūra suformuota pagal Islandijoje sužavėjusias vulkanines uolienas – negyvą, bet nepaneigiamą gamtą. Yra daug druskos ir juodžemio. Kurdama instaliaciją daug bendradarbiavau su Barbora Matonyte, supažindinusia mane su savo druskos pasauliu. Juodžemis – tai epinis elementas, Antigonė, laidojusi savo brolį prieš įstatymą. Mano brolis nemiręs, bet mūsų santykis prigesęs, užkasdama elektronikos prietaisus ir aukštosios matematikos vadovėlius dedikuoju tai jam. Aš bandau laidoti prisiminimus, pasėti kažką, iš ko gali išaugti nauja ateitis. Šalia mėnesinių kraujo naudoju plaukus, kuriuos palaidoju ir pasėju, bei grožio salone išoperuotą apgamą, specialiai saugotą geram tikslui. Taip objektai tampa asmeniškais. Interneto kultūra irgi vis įsipina – kadangi „Facebooke“ buvo plačiai išreklamuota menstruacinė taurelė, Lietuvoje visiškai naujas produktas, aš užsakiau panašias vazas, kalbėjomės, kaip jose atliepti ir antikinę tradiciją ir folklorinį Kaziuko mugės kičą. Mačiau viziją, kaip plaku pieno putą taurelėje ir maišau kraujo latte“. Yra ir daugiau tokių persipynimų – pradėjusi naudoti „Tinder“ programėlę užsakiau ir „Tinderio“ tautinę juostą.

Tavo praktika apskritai yra performatyvi, nuolatos judanti tarp efemeriškumo, materialaus kičo, lėkštos erotikos ir nuoširdaus svajingumo sferų. Kodėl tave domina tokia raiška ir toks gyvenimas? Kuo šios temos tau svarbios, gražios, gal graudžios ar juokingos?

Lėkšta erotika – greičiau žiūrovo interpretacija, ir su ja viskas gerai, bet mane seksualumas ar erotika domina platesniame kontekste: nuo striptizo ir „Penkiasdešimties pilkų atspalvių“ iki tam tikros erotinės logikos. Pastaruoju metu linkstu prie jausmingumo, ironijos, kaip rakurso žvilgsniui į priimtas vertybes, ir šie diskursai mane veikia kaip jėgų išbandymas ir įdomi medžiaga darbui. Tuo labiau, kad tai vis dar truputį tabu. Man aktualu ekspresija ir gyvumas, taip pat patinka dirbti su gėda, kuri išsišakoja į dvi linijas: pasipriešinimo, kaip tam tikros žymos, #resistance, ir bandymo erzinti, provokuoti, taip atveriant ribas, pasiūlant kitokį realybės matymą.

Ką tau reiškia „Lėtos mokyklos“ – ekspozicijos pavadinimas ir idėja? Kokios tame slypi pamokos ir prasmės?

Žodžių junginys gražus, rodos, nukreiptas prieš „greitą“ meną, kuris dažnai dominuoja, „trendus“, kurie nuolat keičiasi. Man pačiai norisi galvoti apie tvarumą, įamžinimą. Manau, bet koks menas yra darbas ir laikas. Mano performatyvi praktika irgi lėta, aš kažką tyrinėju ir tai duoda rezultatus, kurių net nepastebiu. Bet greitis nėra blogai – jis sukelia proveržį, kai atrodo, kad gali užmigti. Lėta mokykla skamba ir kaip mokymasis dėl mokymosi – nenorint greitų rezultatų, greito pristatymo.

Kokia yra tavo kūrinio ateitis? Ar planuoji jį tęsti, perdirbti, grįžti, atmesti?

Man įdomi parodos-spektaklio, parodos-performanso idėja, aš labai norėčiau ją plėtoti. Man įdomu, kaip instaliacija gali funkcionuoti, kaip susikuriamas pasaulėlis galerijoje, kaip jis transformuojasi, prisitaiko. Pritaikytas prie vietinės situacijos, toks kūrinys gali keliauti ir plėstis – tiek Pabaltijo, Rytų Europos tiek globaliame kontekste. Dar norėčiau atskirai patyrinėti vidinius ir išorinius pojūčius, grįžti į temų specifiškumą po dabartinio apjungimo.

Austėja Vilkaitytė (g. 1985 m.) dirba šokio, choreografijos ir performanso laukuose. Savo performatyvioje praktikoje ji pasitelkia naujojo Rytų Europos identiteto, feminizmo, šokio istorijos, asmeninio archyvo ir atminties prieigas, taip pat šiandienos vartotojiškumą iš senovės perspektyvos, emocijas, „ekspresionistinį” šokį.

Paroda

Parodos atidarymas: gruodžio 1 d., penktadienį, 18 val.

Parodos dalyviai: Andrius Arutiunian, Viktorija Damerell, Antanas Lučiūnas ir Monika Janulevičiūtė, Rūtenė Merkliopaitė, Austėja Vilkaitytė

Parodos architektas: Jonas Žukauskas
Parodos grafinis dizainas: Miglė Kazlauskaitė

„Lėtos mokyklos“– jau antroji paroda iš kasmetinių parodų ciklo „JCDecaux premija“, kurį 2016 m. inicijavo Šiuolaikinio meno centras kartu su „JCDecaux“. Ciklas skirtas pristatyti Lietuvos jaunųjų menininkų kūrybą ir skatinti naujų darbų sukūrimą juos prodiusuojant ŠMC kvietimu. Vienam iš parodos menininkų gruodžio 14 d. tarptautinės komisijos sprendimu atiteks 3000 eurų premija.

Nuo šių metų birželio 19 d. iki rugpjūčio 7 d. menininkai buvo kviečiami teikti savo pasiūlymus pagal parodos kuratorių pateiktas gaires. Šiuo atviro šaukimo laikotarpiu buvo sulaukta per 40 paraiškų, iš kurių galiausiai rugsėjo 3 d. dalyvauti parodoje buvo atrinkti 5 menininkai ir jų kolektyvai.

Parodoje menininkai buvo pakviesti kurti naujus kūrinius, kuriuose atsispindėtų jiems aktualūs socialiniai reiškiniai, tyrinėti, kaip kūriniai gali komentuoti senas visuomenės struktūras ir patys tapti naujomis, pasakoti arba patys tapti pretekstu kurti naujus pasakojimus apie identitetą, kasdienybę ar kūną.

„Lėtos mokyklos“ – tai penkių kūrinių paroda apie kūrybą laiku, kuomet originalumas yra nuolatinio perdirbimo išteklius, o jo vertę lemia kopijų ir perdirbinių gausa bei jų sklaidos greitis. Penki kūriniai yra netolimos populiariosios kultūros bei meno istorijos praeities komentarai, skirti ne tik aktualizuoti individualaus kūrinio ar autoriaus identiteto problematiškumą, bet taip pat sugrįžti prie žvilgsnio intymumo, kuomet labiau rūpi ne manifestai, išvados ir teiginiai, bet dialogas ir dvejonės, ne iš karto pastebimos detalės, gestai bei netikėtai užfiksuoti atsitiktinumai. „Lėtos mokyklos“ – tai nesibaigiantys individualūs mokymosi procesai, technikos ir įpročiai, sunkiai apibendrinami viena tema ar problemų lauku, bet keliantys klausimą: kas buvo senoji ir kokia bus naujoji mokykla?

To rezultatas – taki paroda, kurioje kūriniai ne visada turi nuolatinę vietą ekspozicijoje, keičia ją besikeisdami ir patys. Tokiu būdu išryškėja įtampos tarp skirtingos dalyvių meninės raiškos ir patirčių, skirtingų požiūrių į problemas, kurios iš akies atrodo panašios.

Andriaus Arutiunian kūrinio „Armen“ pagrindą sudaro armėnų diasporos populiariosios muzikos prodiuserių sukurta muzika. Dėl armėnų genocido ir vėliau sekusių emigracijos bangų šiuo metu Armėnija turi vieną didžiausių diasporų pasaulyje. Už Armėnijos ribų sukurti garso ir vaizdo takeliai darbe „Armen“ yra perkomponuojami, muzikos ištraukos iš 1970–1990-ųjų metų pop ir disko plokštelių jungiamos ir priešpriešinamos tekstūroms, sudarytoms iš triukšmų ir trikdžių elementų. Kūrinio garsinė dalis išleista vinilinės plokštelės formatu, grąžinant muzikinę medžiagą į jos analoginį formatą.

Rūtenės Merkliopaitės tęsiamą tapybos kūrinių seriją „Širdies reikalai“ sudaro keturi paveikslai „Christina“ ir trijų figūratyvių paveikslų serija „McQueen“. „Christina“ atspindi tapytojos darbo metodą, kuomet kūrinys prasideda kaip abstrakcija ir tapybos proceso eigoje įgauna konkrečių daiktų motyvų. „Christina“ gali būti herbas, arka, portreto kontūras – kūrinys turi vaizdo atsiradimo potencialą, kurį autorė ir stengiasi užčiuopti nesukonkretindama pavidalo. Serija „McQueen” yra pertapytos britų mados dizainerio Alexandro McQueeno fotografijos iš skirtingų kolekcijų. Šiuose paveiksluose matomi tradiciniai dailės motyvai – portretas, interjeras, kaukė. Tapytoja perima konkrečius vaizdus, kuriuos tapybos priemonėmis perkelia į šiai technikai aktualių procesų lauką: kostiumai, patalpos, daiktai tampa abstrakčių gestų, spalvų ir potėpių laukais. Taip fotografijos panaudojamos kaip atspirties taškai vaizduojamam tapybos procesui.

Viktorijos Damerell instaliacijoje „Seansas“ antagonistiškai žvelgiama į klasikinę žmogaus kūno reprezentaciją. Klasikiniu kūno atvaizdo etalonu yra laikomas fiziškai išlavintas, besiilsintis kūnas, kurio gyvybingumas vaizduojamas tvarioje materijoje – akmenyje ar metale. Damerell kūrinyje kaip tik trūksta šio kūno, bet yra treniruoklis-dviratis ir tamsiame, tuščiame televizoriaus ekrane niekada neatsirandantis šio kūno atvaizdas. Kūrinys komentuoja šiuolaikinio kūno tobulinimo kultą ir jo atvaizdų įtaką žmonių savęs suvokimui. Kūnas nebebyloja apie asmeninius žygdarbius, bet yra suvienodintas, kone neurotiškai lavinamas dirbtinėmis sąlygomis dėl laikino idealo.

Austėjos Vilkaitytės performansų cikle „Emocinė trilogija“ susipina šokio spektaklio, performanso ir instaliacijos elementai. Cikle, kurio bendriausi struktūriniai bruožai paveldėti iš senojo graikų teatro ir atliekami naudojant Barboros pseudonimą, menininkė naudoja iš lietuvių etnografijos bei šiuolaikinės populiariosios kultūros perimtus įvaizdžius. Performanso metu kuriamas epinis moters paveikslas, pradedant nuo pavirtimo medžiais epizodo mite „Eglė Žalčių karalienė“ ir vėliau įkūnijant bei perimant Antigonės, karingosios princesės Ksenos bei kitų moterų didvyrių bruožus. Performansui pasibaigus „Emocinę trilogiją“ toliau tęsia parodoje nuolat kintantys instaliacijos elementai, laikui bėgant įgaunantys vis naujus pavidalus ar funkcijas. Tokiu būdu menininkė kritikuoja epo žanrui būdingą statišką laiko sampratą ir vyriškos lyties personažų dominavimą, ir, vadovaudamasi jausmų bei erotikos „logika“, šiuos įprastus galios santykius apverčia aukštyn kojomis.

Antanas Lučiūnas ir Monika Janulevičiūtė – tai jauno performanso menininko ir grafikos dizainerės bei leidėjos duetas. Jų pristatomą performatyvų kūrinį „Mergina liepsnoja“ (angl. „Girl on Fire“) atlieka penki personažai, jis vyksta neseniai išleisto grafinio romano „Laukinė gamta“ (angl. „The Great Outdoors“) pasaulyje – salelėje tarp dviejų eismo juostų, kur personažai susiduria su veriančia kolektyvine tikrove. Parodos ekspozicijoje performansas neįgyja vientisos erdvinės instaliacijos pavidalo, jis suvokiamas per daugelį Šiaurinėje salėje ir kitose Šiuolaikinio meno centro erdvėse išsidėsčiusių objektų – gaisrinių žarnų, aprūkusių žibintų bei ore tvyrančio svylančių laidų kvapo.

Renginių tvarkaraštis:

Andrius Arutiunian
Gruodžio 2 d. 21 val.: „Armen“ vinilinės plokštelės pristatymas-koncertas ŠMC kino salėje

Antanas Lučiūnas ir Monika Janulevičiūtė „Mergina liepsnoja“
Gruodžio 1 d. 20 val.
Gruodžio 19 d. 19 val.
Sausio 14 d. 19 val.

Austėja Vilkaitytė „Emocinė trilogija“ 
Gruodžio 1 d. 19 val.: Prologas (dialogas)
Gruodžio 9 d. 20 val.: Paroda – choro įžengimas (Miša Skalskis)
Gruodžio 15 d. 20 val.: Pirmasis epeisodijas
Gruodžio 29 d. 20 val.: Antrasis epeisodijas
Sausio 12 d. 20 val.: Trečiasis epeisodijas
Sausio 13 d. 20 val.: Egzodas – choro išėjimas

Rėmėjai: 
„Aistra“
„Arthesis“
„Euroatletas“
„Hortus Apertus“
www.lavazzablue.lt
„Siuvimo kursai Šiauliuose su Danguole Janulevičiene“
„Studio Karolina“
Šiaulių apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba

Komisija

Annos-Sophie Berger (g. 1989 m.) yra menininkė. Jos kūryba sujungia individualią percepciją ir intymų panaudojimą su materialios realybės, kaip socio-ekonominės cirkuliacijos ir vartojimo dėmens, klausimais. Jos objektai, kūnus apgyvendinantys taip pat kaip erdves, laisvai keliauja vertės sistemomis ir teritorijomis, tiek fiziškai, tiek vaizdais. Išsaugodami tokį mobilumą, jie, kaip taktiški objektai, komplikuoja skaitymo procesą, sutelkdami trumpalaikiškumo savybes: nykimą, kintamumą, moduliškumą. Jos kūriniai tiria žmogiškojo geismo kompleksiškumą: seksualinio poreikio nusileisti ir sąmoningų pastangų pasipriešinti dviprasmiškumą. Berger yra surengusi personalines parodas MUMOK Vienoje; Kunsthaus Bregenz; „21Haus“ Vienoje; Niujorko „Frieze“ meno mugėje; „JTT“ Niujorke ir „Prince of Wales“ Miunchene. Jos kūriniai eksponuoti grupinėse parodose MUMOK Vienoje; „Carl Louie“ Ontarijuje; „Lodos“ Meksike; Rogaland Kunstsenter Stavangeryje; Zalcburgo Kunstverein; 9-ojoje Berlyno bienalėje; Centro de la Imagen Meksike ir „Künstlerhaus, Halle für Kunst & Medien KM Grace”. Ji yra 2018 m. „Ars viva“ apdovanojimo prizinininkė, eksponuosianti savo kūrybą Miuncheno Kunstverein ir Gento SMAK.

João Laia (g. 1981 m. Lisabonoje) yra rašytojas ir kuratorius, besispecializuojantis socialinių mokslų, kino teorijos ir šiuolaikinio meno srityse. Laia reguliariai publikuoja tekstus žurnaluose Frieze, Mousse, Publico ir kt. Taip pat Laia kuruoja „IndieLisboa Culture“ festivalio filmų ir videodarbų programą . Yra pristatęs parodas ir projektus BES Arte e Finança Lisabonoje, CCCB – Barselonos šiuolaikinės kultūros centre, „Waterpieces“ festivalyje Rygoje, Stokholmo Modernaus meno muziejuje, „Cell“ projektų erdvėje, Delfina fonde ir „Whitechapel“ galerijoje Londone. 2014 m. Laia buvo Sandretto Re Rebaudengo fondo Turine rezidentas. Jis taip pat yra vienas iš „The Green Parrot“ pelno nesiekiančios šiuolaikinio meno praktikų erdvės – įkūrėjų..

Lina Lapelytė yra menininkė, gyvenanti ir dirbanti Londone bei Vilniuje. Naujausias Lapelytės kūrinys – kartu su Rugile Barzdžiukaite bei Vaiva Grainyte Nacionalinėje dailės galerijoje šiemet pristatyta opera „Saulė ir Jūra“(Vilnius, 2017 m.). 2018 metais ši opera vokiečių kalba bus pristatyta Staatsschauspiel Dresdeno teatre. Linos Lapelytės performansas „Candy shop – the Circus“ pristatytas FIAC (Paryžiuje, 2017 m.) ir Barselonos šiuolaikinio meno muziejuje. Taip pat menininkės darbai pristatyti: Projektų erdvėje „1857“  Osle (2017 m.); Venecijos architektūros bienalėje (2016 m.); Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje (2016 m.); Focal Point galerijoje, Didžiojoje Britanijoje (2016 m.); Double Bind, Nylo, Reikjavike (2016 m.); Hayward Touring Show, Didžiojoje Britanijoje (2015 m.); Block Universe, Londone (2015 m.); Serpentine galerijose, Londone (2014 m.); Baltijos šiuolaikinio meno centre, Niukastle (2014 m.); David Roberts Art Foundation, Londone (2014/2017 m.); Queen Elizabeth Hall, Londone (2014 m.). 2018 metais menininkės darbai bus pristatyti Baltijos trienalėje, kuruojamoje Vincent Honnoré.

Valentinas Klimašauskas (g. 1977 m. Kaune) yra kuratorius ir rašytojas, besidomintis belles-lettres robotika ir netolygiu ateities pasiskirstymu. Jo knyga „B“ (Oslas: „Torpedo Press“, 2014) yra rinkinys tekstinių parodų, kybančių laike ir erdvėje, šalia ir vidury anekdoto, mintyse, „Voyager 1“ erdvėlaivyje, Chauvet oloje arba Roberto Bolaño romane „2666“. Klimašauskas yra „kim?“ šiuolaikinio meno centro Rygoje programos direktorius ir nuo 2003 iki 2013 m. dirbo kuratoriumi Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. Jis taip pat yra vienas išBaltic Notebooks of Anthony Blunt“ įkūrėjų ir redaktorių.

Rob van de Werdt yra projektų erdvės P/////AKT bendrakūrėjas bei meno vadovas. Be savo paties menininės praktikos, kūrėjas aktyviai veikia kaip dėstytojas, įvairių komisijų narys ir yra suinteresuotas plėtoti jaunųjų menininkų kūrybą.

Nienke Vijlbrief yra projektų erdvės P/////AKT bendrakūrėja bei meno vadovė. Savo karjerą pradėjusi kaip meno istorikė, šiuo metu domisi menininkais, kurių kūryboje atsispindi šiuolaikybė, o meninė raiška – dar nekanonizuota. Ji organizuoja keletą skirtingų projektų ir iniciatyvų.

P/////AKT yra ne pelno siekianti parodų erdvė, organizuojanti ir prodiusuojanti išsamius šiuolaikinio meno kūrėjų pristatymus, kurių metu auditorijos gauna galimybę susipažinti su pastarųjų mąstymu bei praktika. P/////AKT suteikia platformą išskirtiniems, perspektyviems talentams, kurie išsiskiria unikalia ir autentiška menine raiška ir geba artikuliuoti naują požiūrio tašką į nusistovėjusią mąstyseną. Šie menininkai yra skatinami plėtoti savo kūrybą ir jiems suteikiama galimybė pristatyti savo darbus plačiai auditorijai.

Komisijos laiškas:

Visų pirma, vertiname sunkų ir dosnų „JCDecaux“ ir Šiuolaikinio meno centro komandos darbą. Pasirinkti nugalėtoją nėra lengva, tačiau dar sudėtingesnė užduotis yra pristatyti pakviestus dalyvauti menininkus taip, kad būtų ir išryškinta kiekvieno individuali kūrybinė praktika, ir  atskleista visuma. O paroda išties buvo verta apsilankymo, ką mes, JCDecaux Premijos“ komisijos nariai, darėme stropiai. Tuo pačiu metu tai tapo ir privilegija, ir našta, kadangi, nepaisant visko, ką pamatėme ir sužinojome apie jaunuosius menininkus, dabar tenka išrinkti vieną iš penkių labai skirtingų aukšto lygio kūrinių, kurie, mūsų nuostabai, taip pat puikiai derėjo ir papildė vienas kitą grupinėje parodoje. Taip pat mums ypatingai pasisekė: turėjome galimybę pabendrauti su kiekvienu iš menininkų asmeniškai. Vis dėlto, vietoj to, kad palengvintų mūsų darbą, šie pokalbiai jį tik dar labiau apsunkino, kadangi leido ne tik atrasti stiprius kūrybos bruožus, bet ir pažinti po ja slypinčias idėjas.

Nepaisant to, kad Austėja Vilkaitytė prieš savo pasirodymą patyrė šiokių tokių netikėtų nesklandumų, mus ypatingai sužavėjo jos drąsa ir ryžtas atliekant sudėtingą „Emocinę trilogiją“, o šiuos performansus lydintys skulptūriniai elementai pasirodė intriguojantys ir įdomūs. Monikos Janulevičiūtės performansas „Mergina Liepsnoja“ taip pat vos nepaskendo ypatingai gausios publikos artume, tačiau išlikęs tapo įdomiu šmaikščios erdvinės intervencijos salėje pratęsimu. Andriaus Arutiunian „Armen“ tiek savo tema, tiek vizualiais sprendimais labiausiai išsiskyrė iš kitų kūrinių, nukeldamas mus į labai asmenišką armėnų diasporos meninės raiškos interpretaciją ir koncerto metu pateikdamas  jautrų ypatingai talentingo kompozitoriaus ir muzikanto pasirodymą. Viktorijos Damerell „Seansas“ – itin apgalvotas ir intelektualus kūrinys. Mus sužavėjo smulkios detalės, kurios taip pat atskleidė puikų jaunos kūrėjos humoro jausmą. Rūtenės Merkliopaitės tapybos kūrinių ciklas „Širdies reikalai“ tik įrodo, kad ši menininkė puikiai ir kūrybingai valdo savo pasirinktą mediją. Mes esame įsitikinę, kad šie kūrybiniai judesiai, kylantys iš intuicijos, tačiau taip pat aktyviai permąstantys tapybai įprastas formas – pvz., drobę yra itin įdomūs ir daug žadantys.

Labai sveikiname visus parodoje „Lėtos mokyklos“ dalyvaujančius menininkus ir manome, kad galimybė sukurti naujus kūrinius ir pristatyti juos itin didelei ir atidžiai auditorijai yra savaime vertinga ir šiame projekte pati svarbiausia. Vis dėlto, mes turėjome išrinkti vieną laimėtoją ir padarėme tai vienbalsiai:

Monikos Janulevičiūtės ir Antano Lučiūno kūrinys „Mergina liepsnoja“ parodoje atsiskleidė iš lėto. Pradžioje kūrinį buvo sunku suvokti vien užėjus į salę, tačiau praleidus joje daugiau laiko jis įgavo vis ryškesnį vaidmenį, kuris ilgainiui, neužgoždamas kitų kūrinių, poetiškai apgaubė visą parodą. Nors performansui šiek tiek trūko erdvės dėl didelio susirinkusių žmonių skaičiaus, abi kūrinio „dalys“ gaiviai ir savotiškai viena kitą papildė. Manome, kad šis kūrinys yra daug žadantis šių menininkų kūrybos – kolektyvinės arba individualios atžvilgiu.

Komisija taip pat norėtų paminėti Viktorijos Damerell kūrinį „Seansas“ už jo ypatingai rafinuotą indėlį į parodą. 

Dar kartą dėkojame visiems parodoje „Lėtos mokyklos“ dalyvavusiems menininkams, kuratoriams bei Šiuolaikinio meno centro ir „JCDecaux“ komandai už galimybę dalyvauti šiame projekte.

Pagarbiai,
„Lėtos Mokyklos. JCDecaux Premija.“ komisija

Seklus, greitas ir dar neivardintas 2016: Seklus, greitas ir dar neivardintas 2016: Seklus, greitas ir dar neivardintas 2016: Seklus, greitas ir dar neivardintas 2016: Seklus, greitas ir dar neivardintas 2016: Seklus, greitas ir dar neivardintas 2016: Seklus, greitas ir dar neivardintas 2016: Seklus, greitas ir dar neivardintas 2016: Seklus, greitas ir dar neivardintas 2016: Seklus, greitas ir dar neivardintas 2016:

Dalyviai

Viltės Bražiūnaitės ir Tomo Sinkevičiaus kūrinyje „Po darbo“ kuriamas pasakojimas apie veikėją, kuris negali rasti tinkamos vietos savo kasdieniams lūkesčiams išpildyti. Tai darbo klasės atstovas, laisvalaikiu svarstantis savo dvasines būsenas ir abejojantis kylančių norų tikrumu. Filmas sukurtas iš daugelio konkretaus laiko ir vietos neturinčių vaizdinių ir tekstų nuotrupų, tokiu būdu ženklinant nomadišką nūdienos žmogaus situaciją. Net filme skambantis balsas – šiaip jau vienas asmeniškiausių dalykų – priklauso internete sutiktam anonimui. Kūrinyje yra kuriami nauji simboliai, kalbantys apie emigraciją tiek fizinėje tiek virtualioje erdvėje, tokie kaip ore sklandanti grandinėlė – sunkaus fizinio darbo svetimoje šalyje vaisius ar genetiškai modifikuota lašiša „AquAdvantage“, kuri dėl savo svorio negali atlikti kitoms lašišoms būdingo šuolio per bangas.

Tomas Sinkevičius gyvena ir dirba Stokholme, Švedijoje. 2014 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, fotografijos ir medijų meno specialybę, o 2015 m. baigė magistro studijas Stokholmo Konstfako akademijoje. Nuo 2014 m. kartu su Vilte Bražiūnaite aktyviai kuria ir dalyvauja parodose, tokiose kaip „Born Brilliant“ (Konstfakas, 2016), „A Romance of Many Dimensions“ (Jono Meko vizualiųjų menų centras, 2014).

Viltė Bražiūnaitė gyvena ir dirba Vienoje, Austrijoje. 2014 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, fotografijos ir medijų meno specialybę, o šiuo metu studijuoja Vienos vizualiųjų menų akademijoje. Nuo 2014 m. kartu su Tomu Sinkevičium aktyviai kuria ir dalyvauja parodose, tokiose kaip „Born Brilliant“ (Konstfakas, 2016), „A Romance of Many Dimensions“ (Jono Meko vizualiųjų menų centras, 2014).

Beatričės Mockevičiūtės „Horizon I‘ve Ever Seen Before“ – tai vienas ilgas kadras, kuriame rodomas vėjyje plevėsuojantis sunkvežimio priekabos tentas, projektuojamas ant šiam tentui identiško dydžio ekrano. Tokiu būdu demonstruojamas vaizdo įsikūnijimo į medžiagą procesas, kuomet projektuojamas kadras animuoja negyvą ekraną, o šis suteikia besvorei šviesai masę. Projekcija užklodama medžiagos paviršių jį animuoja ir, perkeldama vienai medžiagai būdingas savybes kitai, kuria hipnotizuojančią nesamo vėjo ir šviesos iliuziją. Nusidėvėjęs tentas nurodo į klasikinę atvaizdų kūrimo mediją – ant porėmio įtemptą drobę, tarsi suponuojant dar neišsipildžiusių, tik potencialių vaizdų daugį.

Beatričė Mockevičiūtė gyvena ir dirba Vilniuje. Šiuo metu studijuoja Vilniaus dailės akademijos skulptūros magistro specialybę. Nuo 2014 m. aktyviai kuria šiuolaikinio meno bei scenografijos srityse. Dalyvavo parodose „Neatsakytasis Q“ (ŠMC, 2014), „Tap VVater“ (Lietuvos rusų dramos teatras, 2015), „Per plauką“ (VDA „Titanikas“, 2016), kartu su menininku Gintautu Trimaku dalyvavo meno mugėje „Art’Vilnius 2016“, kur buvo pripažinta geriausia mugės jaunąja menininke.

Kęstutis Montvidas kūrinyje „Apytiksliu atstumu“ iš NASA archyvuose rastų Marso nuotraukų sukūrė šios planetos landšaftą ant nuvirtusio ąžuolo kamieno. Paprastai šį peizažą galime stebėti tik medijuotą sudėtingų optinių prietaisų, tačiau šįkart menininkas perteikė jį naudodamas archajiškas medžio apdirbimo priemones. Ši planeta, apipinta tiek fantastinių fikcijų, tiek mokslo progreso maitinamų lūkesčių, suponuoja savotišką „sugrįžimo“ mitą. Montvido lėtas, kruopštus, techninių įgūdžių ir fizinės ištvermės reikalaujantis darbas suartina šios planetos negyvosios gamtos makro-vaizdą, su gyvąja medžiaga – medžiu – supančiu mus ir užtikrinančiu pasaulio gyvybės ekosistemą. Šis suartinimas iškelia klausimą, ar šis atidus ir jautrus fizinis darbas nėra tikslesnis svetimos planetos vaizdavimas nei techniškai medijuoti vaizdai?

Kęstutis Montvidas gyvena ir dirba Vilniuje. Šiuo metu studijuoja Vilniaus dailės akademijos skulptūros magistro programoje. Menininkas dalyvavo parodose „Neatsakytasis Q“ (ŠMC, 2014), „Tap VVater“ (Lietuvos rusų dramos teatras, 2015), „Per plauką“ (VDA „Titanikas“, 2016)

Onos Juciūtės „Puota“ – tai, pasak pačios menininkės, „nurengtas“ pustrečio metro aukščio stalas. Šiuo „nurengimo“ veiksmu menininkė ne tiek suteikia baldui antropomorfišką charakterį, kiek nepatogiai sudaiktina greta šio objekto atsidūrusį žmogų. Kūrinys verčia mąstyti apie tai, ką reiškia toks apnuoginimo veiksmas: ar galime teigti, kad daiktas, matomas be jam priskiriamos funkcijos yra nuogas, arba ką su tuo bendro turi bet kokia parodinė situacija (perfrazuojant anglišką žodį exhibition). Kūrinys taip pat kalba apie santykį tarp skaitmeninės daiktų reprodukcijos, kurioje originalas yra nebe kopijuojamas, o apskritai išnyksta, ir rankų darbo, kuriam postkapitalistinėje ekonomikoje lieka vis mažiau vietos.

Ona Juciūtė gyvena ir dirba Vilniuje. Šiuo metu studijuoja Vilniaus dailės akademijos skulptūros magistro programoje. Menininkė dalyvavo parodose „Sobretudo“ („Kabinetas“, 2016) bei kuravo jaunųjų menininkų parodą „Per plauką“ (VDA galerija „Titanikas“ 2016).

Paroda

„Seklus, greitas ir dar neįvardintas“ – tai pirmoji paroda, pradedanti naują kasmetinių parodų ciklą „JCDecaux premija“, kurį inicijavo Šiuolaikinio meno centras kartu su „JCDecaux“. Ciklas skirtas pristatyti Lietuvos jaunųjų menininkų kūrybą ir skatinti naujų darbų sukūrimą juos prodiusuojant ŠMC kvietimu. Vienam iš parodos menininkų gruodžio 16 d. tarptautinės komisijos sprendimu atiteks 3000 EUR premija.

Ši paroda visų pirma yra prizinių parodų žanro permąstymas, siekiant išryškinti ne tik tai, kaip institucija veikia šiandien kuriančius menininkus, tačiau ir šių menininkų įtaką institucijai. Pavadinimas „Seklus, greitas ir dar neįvardintas“ nurodo į situaciją, kai mėginame staiga įvardinti kokį nors reiškinį ar daiktą, kurį patys ne iškart atpažįstame. Tuomet į pagalbą pasitelkiame pirmas į galvą šovusias jo savybes, nurodydami ne daikto vardą, ne kas jis yra, tačiau spontaniškai, tarsi kokiu pleištu užkimšdami netikėtai dėl žodžių stygiaus atsivėrusias kalbos spragas.

Dauguma parodoje eksponuojamų kūrinių vienokia ar kitokia forma egzistavo jau seniau. Jie buvo rodomi Vilniaus dailės akademijos auditorijose, kompiuterio ekranuose ar ankstesnėse  parodose. Tačiau, kai menininkai buvo pakviesti atsispiriant nuo šių darbų sukurti naujus kūrinius, kurie gyvai reaguotų į eksponavimo aplinką – ŠMC pastato ir Šiaurinės salės istoriją bei jos paliktus ženklus, kūriniai įgavo naujus reikšminius elementus, skleisdamiesi dažnai netikėtomis trajektorijomis. Viena iš jų – išryškėjusi santykio tarp daikto ir jo atvaizdo refleksija. Menininkai konstruktyviai ir kritiškai reagavo, kaip jų kūrinių ekspozicija Šiuolaikinio meno centre įtakoja būdus perskaityti jų darbus. Kita vertus, kūrybos procese, jie ėmė atliepti vienas kito keliamas problemas – pavyzdžiui, nomadiškumo ir virtualumo patirtis Viltės Bražiūnaitės ir Tomo Sinkevičiaus kūrinyje „Po darbo“ ėmė pintis su Kęstučio Montvido skulptūroje „Apytiksliu atstumu“ nagrinėjama vaizdiniais komunikuojamos tiesos ir galimybės ją verifikuoti kasdieniniame žinojime tema. Tuo tarpu Onos Juciūtės „Puotoje“ menininkės „nurengtas“ stalas, kalbantis apie privatų ir intymų daiktų gyvenimą, kai nebelieka juos sužmoginančios funkcijos, atliepia Beatričės Mockevičiūtės kūrinyje „Horizon I‘ve Ever Seen Before“ ryškią paralelę tarp daikto medžiagiškumo kaip savotiškos atminties formos bei vaizdo, kaip likvidaus ir savarankiško kinematografinio proceso.

Parodos architektai Petras Išora bei Ona Lozuraitytė, reaguodami į institucijos darbo cikliškumą ir nuolatinį poreikį po kiekvienos parodos su kuo mažesniu nuostoliu sugrąžinti parodines sales į pradinę neutralią būseną, tiesiogine prasme sluoksnis po sluoksnio į vieną prasminį paviršių iškelia paliktus ženklus, bylojančius apie pastato ir institucijos kelionę per laiką ir skirtingus jos identitetus. Apnuogintos Šiaurinės salės lubų konstrukcijos, viena vertus, atveria parodinės erdvės tūrį, o, kita vertus, kūrinius apgaubia optiniu krūviu. Taip paroda lyg įrėminama tarp šių ženklų, simboliškai brėžia naują laiko sluoksnį. Tokiu būdu siekiama parodyti instituciją tokią, kokia ji yra šiandien vis labiau migruojančiame  ir tarptautiniame meno lauke: kažkada buvusi kone vieninteliais Lietuvos šiuolaikinio meno vartais į Vakarus, dabar ji yra, nors ir labai svarbus, tačiau vienas iš daugelio tiltų menininko karjeroje.

Kuratoriai: Audrius Pocius ir Edgaras Gerasimovičius

Architektai: Petras Išroa ir Ona Lozuraitytė

Komisija

Benjamin Thorel yra meno kritikas bei kuratorius, vienas iš nepriklausomos meno galerijos „castillo/corrales” (http://www.castillocorrales.fr/) įkūrėjų. Jis dėsto Bordo menų akademijoje, Prancūzijoje,  reguliariai veda kūrybines dirbtuves Gerrit Rietveld akademijos Amsterdame bei Valensijos menų mokyklos Prancūzijoje studentams. Thorel taip pat yra vienas iš Paryžiuje leidžiamo žurnalo „May“, skirto šiuolaikiniam menui ir teorijai, redaktorių.

Zane Onckule yra Šiuolaikinio meno centro „kim?” Rygoje programų direktorė. Ji yra surengusi ir kuravusi daugelį parodų, paralelinių programų, išleidusi leidinių bei įgyvendinusi kitų projektų bendradarbiaudama su įvairiais menininkais, kuratoriais bei teoretikais. Taip pat ji buvo viena iš Latvijos paviljono 55-ojoje Venecijos bienalėje, organizuoto bendradarbiaujant su projektų erdve „Art in General”, komisarių.

Neringa Černiauskaitė yra meno kritikė, skaitmeninio žurnalo Artnews.lt redaktorė, kuratorė, menininkė. 2014 m. ji įgijo kuratorystės magistro laipsnį Center for Curatorial Studies, Bard’o koledže, Niujorke ir nuo to laiko yra oficiali žurnalo „Artforum“ korespondentė Baltijos šalyse. Jos tekstai publikuojami kultūrinėje spaudoje, parodų kataloguose, tarptautiniuose žurnaluose („Flash Art“, „Mousse“, „MAP“). 2016 m. kartu su Vitalija Jasaite Vilniuje įkūrė projektų erdvę Editorial, o nuo 2014 m. kartu su Ugnium Gelguda kuria kaip menininkų duetas Pakui Hardware.

Kvietimas skirti prizą – ir dar naujai įsteigtą – menininkui pačioje jo ar jos karjeros pradžioje yra didelė, tačiau ir jaudinanti atsakomybė, kuomet tenka ne tiek lyginti ir spręsti apie paskirų darbų privalumus, tačiau veikiau reikalauja rūpestingo dėmesingumo, atvirumo naujoms formoms, pasakojimams bei įžvalgoms.

Mes, 2016 metų „JCDecaux premijos“ komisija, norėtume pabrėžti parodos kuratorių Edgaro Gerasimovičiaus ir Audriaus Pociaus vaidmenį, kurie dėmesingai ir apgalvotai pasirinko dalyvaujančius menininkus. Ši paroda skiriasi nuo daugelio įprastų prizinių parodų, kuriose kūriniai yra eksponuojami atsieti vienas nuo kito, tam, kad išryškėtų jų unikalumas. Parodoje „Seklus, greitas ir dar neįvardintas“ apgalvoti kuratoriniai sprendimai bei jautri parodos architektų Petro Išoros bei Onos Lozuraitytės intervencija lėmė daugiasluoksnę, tačiau nuoseklią ekspoziciją. Todėl tapo dar sudėtingiau išskirti vieną kūrinį iš parodos, kadangi jie puikiai komunikuoja tarpusavyje, o ne konkuruoja vienas su kitu. Regis, kūriniai vienu ar kitu būdu atliepia – ar netgi fiziškai įkūnija – transpozicijos idėją. Kęstutis Montvidas ir Beatričė Mockevičiūtė perkėlė nematerialius ir skaitmeninius vaizdus į materialias medžiagas, tuo tarpu Viltė Bražiūnaitė ir Tomas Sinkevičius atskleidė fizinių kūnų ir minties judėjimo per erdvę ir kultūrinius kontekstus sudėtingumą. Ona Juciūtė savo kūrinyje išklibino įsitvirtinusias hierarchijas pastatydama stalą vertikaliai ir paversdama jį dviprasmiu objektu, aplink kurį gali tik apeiti, o ne, kaip įprasta, pasinaudoti.

Vis dėlto, mes turėjome priimti sprendimą ir galiausiai pasirinkome Onos Juciūtės kūrinį „Puota“, eksponuojamą tolimiausiame parodos kampe – iš pirmo žvilgsnio jį buvo nesunku praleisti pro akis. Nepaisant to, paslaptingas šio išnarstyto objekto vaidmuo kuo toliau, tuo labiau kvietė prie jo sugrįšti. Onos Juciūtės sumanymas „nurengti“ banalius objektus suponuoja kitonišką žvilgsnį į supančią aplinką, žvilgsnį, kuris leidžia daiktus matyti ir jiems atrodyti taip, tarsi jie iš tiesų būtų ne tik įrankiai, tačiau ir lygiaverčiai veikėjai. Šio argumento rimtį subtiliai palengvina kūrinį lydintis videoklipas „Ilgos šviesios kojos“, kuriame matome, kaip kelnės fabrike yra išpučiamos ir vėl įsiurbiamos į orą traukiantį vamzdį. Lygiai taip kaip kelnių „kojos“ gali būti išverstos išvirkščiąja puse ir vėl atgal, taip ir mus supranti tikrovė gali būti pamatyta iš įvairiausių pusių. Vaizduose bei kūriniui pasirinktose medžiagose juntamos lytiškumo bei seksualumo konotacijos sukūrė nuoseklaus kūrinio įspūdį. Būtent ši asmeniška vizija ir jos sumanus įgyvendinimas išskyrė šį kūrinį bendrame parodos kontekste.

Komisijos nuomone, trip pat svarbu skirti ypatingą paminėjimą Beatričės Mockevičiūtės kūriniui „Kada nors matytas horizontas“, kuris išsiskyria jautrumu ir vizualiu lengvumu, drauge leisdamas kasdienybėje, netgi tokiuose banaliuose dalykuose kaip sunkvežimio tentai, regimi pro automobilio langą pakeliui į darbą, įžvelgti poeziją.

Mes dar kartą norėtume pasveikinti parodoje „Seklus, greitas ir dar neįvardintas“ dalyvavusius penkis menininkus, architektus bei kuratorius su puikiu darbu, o taip pat visą ŠMC bei JCDecaux komandą su šiuo sumanymu bei prizo įsteigimu.

JCDecaux Premija JCDecaux Premija JCDecaux Premija JCDecaux Premija JCDecaux Premija JCDecaux Premija JCDecaux Premija JCDecaux Premija JCDecaux Premija JCDecaux Premija JCDecaux Premija JCDecaux Premija JCDecaux Premija JCDecaux Premija JCDecaux Premija JCDecaux Premija JCDecaux Premija JCDecaux Premija JCDecaux Premija JCDecaux Premija JCDecaux Premija JCDecaux Premija JCDecaux Premija JCDecaux Premija JCDecaux Premija JCDecaux Premija JCDecaux Premija

Apie premiją

Kas yra „JCDecaux premija“?

„JCDecaux premija“ –  tai Šiuolaikinio meno centro ir „JCDecaux“  2016 m. inicijuotas projektas, susidedantis iš ŠMC organizuojamo jaunųjų menininkų parodų ciklo bei „JCDecaux“ įsteigtos piniginės premijos. Premija skiriama vienam parodoje dalyvaujančiam jaunajam vizualiųjų menų kūrėjui ar kolektyvui už meninės raiškos originalumą ir inovatyvumą bei aktyvią veiklą šiuolaikinio meno srityje Lietuvoje ir/ar užsienyje. Parodų ciklas organizuojamas bei premija teikiama kasmet.

Projekto „JCDecaux premija“ tikslai

  • Skatinti visuomenės susidomėjimą šiuolaikiniu menu Lietuvoje ir supažindinti ją su jaunaisiais kūrėjais;
  • Skatinti jaunųjų vizualiųjų menų kūrėjų iniciatyvas Lietuvoje;
  • Padėti perspektyviems šiuolaikinio meno kūrėjams pilnavertiškai įsitvirtinti šiuolaikinio meno lauke;
  • Prodiusuoti naują perspektyvių šiuolaikinio meno kūrėjų produkciją ir pristatyti ją plačiajai publikai;
  • Skatinti privataus kapitalo investicijas į šiuolaikinį meną Lietuvoje.

„JCDecaux premija“ projekto eiga ir etapai

Atviras šaukimas

Šių metų birželio 19 dieną buvo skelbiamas šaukimas, kurio metu suinteresuoti menininkai buvo kviečiami teikti savo pasiūlymus atsižvelgiant į parodos kuratorių siūlomas bendrąsias gaires. Šaukimo pabaiga – rugpjūčio 7 d.

 

Kuruota jaunųjų menininkų paroda Šiuolaikinio meno centre

Parodos kuratoriai atrenka iki 5 pateiktų pasiūlymų, kurių autoriams yra siūloma paraiškoje aprašytus kūrinius įgyvendinti parodoje. Parodos dalyviai yra skelbiami rugpjūčio 14 d. Patvirtinti projektai yra toliau plėtojami bendradarbiaujant su parodos kuratoriais, architektais, technine komanda, prireikus organizuojamos specialistų konsultacijos ir kt. Parodos atidarymas numatytas paskutiniame Šiuolaikinio meno centro parodų rate.

JCDecaux premijos įteikimas

„JCDecaux premijos“ laimėtojas yra skelbiamas praėjus bent dviem savaitėms po parodos atidarymo. Jį išrenka nepriklausoma ir iš anksto paskelbta komisija, susidedanti iš menininkų, kuratorių bei kitų meno lauko profesionalų. Komisijos sudėtis yra skelbiama rugpjūčio 14 d., kartu su parodoje dalyvaujančiais menininkais.

Dalyviams

Pasiūlymų dalyvauti projekte „JCDecaux premija“ teikimo tvarka bei reikalavimai

  • Teikti pasiūlymus projektų vystymui gali LR piliečiai nuo 18 iki 35 metų, gyvenantys Lietuvoje ar užsienyje, taip pat užsienio piliečiai, nuolatos veikiantys ir gyvenantys Lietuvoje (kaip tai apibrėžia LR migracijos įstatymas).
  • Teikiant pasiūlymą, jame turi būti ši informacija:
    • Pasiūlymo aprašas (ne ilgesnis nei vieno A4 lapo apimties);
    • Pasiūlymo eskizas ar kitą susijusią vizualinę medžiaga;
    • Preliminarią pasiūlymo įgyvendinimo sąmata;
    • Pasiūlymo teikiančio asmens ar kolektyvo darbų aplankas;
    • Pasiūlymą teikiančio asmens ar asmenų CV;
  • Teikdami savo pasiūlymus dalyvauti projekte „JCDecaux premija“ dalyviai patvirtina, jog šie projektai anksčiau nebuvo eksponuoti kitose parodose, projektuose, mugėse ar kitur. Vis dėlto, teikiamas pasiūlymas gali būti nuosekliai ir tiesiogiai susijęs su dalyvio ankstesne menine praktika, t. y. būti serijos ar platesnio kūrinių ciklo dalis.
  • Teikdami savo pasiūlymus dalyvauti projekte „JCDecaux premija“ dalyviai patvirtina, kad teikiamas pasiūlymas nepažeidžia jokių trečiųjų šalių turtinių bei neturtinių teisių, taip pat nekursto nesantaikos dėl religijos, rasės, lyties, nacionalinio identiteto, seksualinės orientacijos ar politinių pažiūrų.
  • Kartu su pasiūlymu pateikta preliminari pasiūlymo gamybinė sąmata negali viršyti 1500 EUR.
  • Menininkai, atrinkti dalyvauti parodoje, kitą kartą gali teikti pasiūlymą dalyvauti, tik praėjus dviem metams po ankstesnio pasiūlymo pateikimo.

Dalyvavimo projekto „JCDecaux premija” parodoje sąlygos

  • Kiekvienam iš pasiūlymų, atrinktų dalyvauti projekto „JCDecaux premija” parodoje yra skiriamas produkcijos biudžetas, kuris yra nustatomas įvertinus ir patikslinus dalyvio atsiųstą preliminarią sąmatą. Ši suma parodos parengiamuoju laikotarpiu yra administruojama Šiuolaikinio meno centro.
  • Kiekvienam iš pasiūlymų autorių, atrinktų dalyvauti projekto „JCDecaux premija” parodoje yra suteikiama galimybė naudotis Šiuolaikinio meno centro techniniu inventoriumi, personalu ir kt. priklausomai nuo poreikio bei pasiūlymo pobūdžio.
  • Atrinktų pasiūlymų autoriai, sutikdami dalyvauti parodoje, įsipareigoja ir sutinka:
    • dalintis su parodos kūrybine komanda (kuratoriais, architektais, dizaineriais etc.) visa informacija, kuri yra būtina atitinkamų parodos dalių produkcijai ir organizavimui;
    • Iš anksto suderintu laiku prieš parodos instaliavimą atvykti į Šiuolaikinio meno centrą Vilniuje ir asmeniškai dalyvauti parodos instaliavimo darbuose;
    • Leisti oficialiuose spaudos pranešimuose Šiuolaikinio meno centro puslapyje (cac.lt), socialiniuose tinkluose ir kitose medijose viešai skelbti dalyvio vardą bei pavardę bei kitą iš anksto suderintą informaciją.
  • Vienam iš parodoje dalyvaujančių menininkų, už geriausiai įvertintą kūrinį atitenka 3000 eurų dydžio premija, įsteigta „JCDecaux“. Ji yra pervedama į laureato nurodytą banko sąskaitą.

Kontaktai

Šiuolaikinio meno centras
Vokiečių g. 2
LT-01130 Vilnius

+370 5 2608960
+370 682 65010

info@cac.lt
premija@cac.lt