hide-en
2022-11-27

Menininkų ir tyrėjų kolektyvas „Paveldo institutas“: archyvavimas kaip savęs paties pratęsimas

Neseniai įvykusi septintoji konkursinė paroda „JCDecaux premija: Galimybių bangos“ suteikė galimybę visuomenei susipažinti su penkiais kylančiais talentais ir išvysti naujai sukurtus jų kūrinius, įgyvendintus su Šiuolaikinio meno centro pagalba. Vieni iš šių metų dalyvių – menininkų ir tyrėjų kolektyvas „Paveldo institutas“ (Lukas Mykolaitis, Severina Venckutė, Mikas Zabulionis, Julija Račiūnaitė ir Margarita Žigutytė) – parodoje pristatė kūrinį „Sąsaja“. Jame tyrinėjami archyvavimo procesai, atveriantys galimybę reaktyvuoti žinias, dekonstruoti istorinį pasakojimą ir pateikti jį kaip daugiasluoksnį spektrą, o fiziniu tyrimo objektu pasirinkta šiuo metu renovuojama Kauno apskrities viešoji biblioteka.

Šių metų parodoje „JCDecaux premija: Galimybių bangos“ dalyvavote kaip jungtinis menininkų ir tyrėjų kolektyvas. Papasakokite – kaip ir kodėl susibūrėte? Kas buvo jus sujungusi gija?

L.M.:
Viskas prasidėjo, kai su Miku Zabulioniu ėmėme filmuoti filmą apie Kauno apskrities viešąją biblioteką. Planavome sukurti dokumentinį filmą apie pastato architektūrą, bet vėliau, prisijungus Julijai, Margaritai ir Severinai, užmojai išsiplėtė ir sumanymas virto daugiasluoksniu tarpdisciplininiu projektu. Buvome pažįstami jau kurį laiką ir dažnai tiesiog susiburdavome, rengdavome susirinkimus, per kuriuos skaitydavome įvairius tekstus, keisdavomės mintimis, diskutuodavome. Iš pradžių sakydavome, kad esame tarsi tam tikras saviedukacijos būrelis.

M.Ž.:
Man Kaune labai trūko tokios kompanijos, su kuria galėčiau kartu tyrinėti, kurti, kalbėtis apie idėjas. Pradėti drauge kurti buvo labai įkvepiantis momentas.

Kaip jau minėjote, viskas prasidėjo ėmus filmuoti Kauno apskrities viešąją biblioteką, esančią ir pagrindine jūsų parodoje pristatyto kūrinio „Sąsaja“ ašimi. Kuo jus sudomino būtent ši vieta? Kokios jūsų pačių sąsajos su šia biblioteka?

M.Ž.:
Bibliotekos architektas yra vieno iš mūsų kolektyvo narių Miko Zabulionio senelis Boleslovas Zabulionis. Biblioteka tapo labai svarbi Mikui ir Lukui sužinojus apie būsimą jos renovaciją ir tai, jog ji nėra įtraukta į paveldo registro sąrašus. Taip radosi poreikis – kol dar įmanoma – dokumentuoti originalią bibliotekos architektūrą, pastato paviršius.

L.M.:
Pajutome labai natūralų poreikį užfiksuoti tai, kas netrukus pasikeis. Taip kilo ir kolektyvo pavadinimas „Paveldo institutas“. Tarsi žaidžiame instituciją. Negalime fiziškai sukurti saugyklos ar muziejaus, kur galėtume fiziškai kaupti ir saugoti praeities artefaktus, tad nusprendėme juos filmuoti bei skenuoti.

S. V. :
Visi turime glaudų ryšį su Kaunu ir esame jautrūs savo aplinkai. Biblioteka mums – didelis pastatas ir didelė metafora, mus sujungusi ir įkvėpusi narplioti ne tik Kauną, bet ir su informacijos saugojimu susijusias koncepcijas.

Santykyje su bibliotekos architektūra ryški šeimos linija, bet tikriausiai jūs visi turite su šia vieta susijusių vaikystės ar studijų laikų prisiminimų bei patirčių

M.Ž.:
Mano su biblioteka susijusi patirtis kiek kitokia. Niekuomet čia nesilankydavau ir tikriausiai tik šio tyrimo metu ji man tapo įdomiu miesto objektu. Tačiau žinau, kad ši vieta daugeliui labai artima ir žadina daug prisiminimų. Parodoje apžiūrėję kūrinį žmonės prieidavo ir pasakodavo, kaip ten praleidę daug laiko skaitydami, žiūrėdami filmus, klausydamiesi įrašų audiotekoje.

S. V.:
Labai daug vaikščiodavau po žaliakalnį ir biblioteką, galima sakyti, patyriau labiau iš išorės nei iš vidaus. Nors pačioje bibliotekoje dažnai nesilankydavau, ji buvo absoliučiai neatsiejama nuo bendros miesto erdvės potyrio.  

Esatę minėję, jog kūrinyje „Sąsaja“ talpinate įvairialypę archyvinę informaciją, daugiasluoksniškai susijusią su biblioteka, ir kaupsita bei pildysite ją visos parodos metu. Kaip tai sekėsi? Kaip parodos metu keitėsi, pildėsi jūsų talpykla?

L.M.:
Principas, pagal kurį dirbame, grįstas plastiškumu. Visą medžiagą surenkame į vieną krūvą ir tarsi skulptoriaus skalpeliu pjaustinėjame tol, kol randame tinkamą formą. Vėliau, atsiradus papildomai medžiagai, vėl kažką nurėžiame, prijungiame, ir taip randasi vis naujos sąsajos. Iš esmės visą rastą medžiagą redukuojame. Parodos atidarymui sukūrėme tam tikrą struktūrą, o visos parodos metu čia driekėsi naratyvo audinys.

„Paveldo institutą“ sudaro penki nariai. Kaip atrodo jūsų bendros kūrybos ir bendradarbystės procesai? Ar kiekvienas esate atsakingas už tam tikras veiklas, ar viską stengiatės daryti kartu? Kaip vyksta jūsų susitikimai, kūrybinės, darbo sesijos?

M.Ž.:
Anksčiau galbūt daugiau dalydavomės veiklos sritimis, bet ir dabar, ypač intensyviais laikotarpiais, viskas labai persipina. Iš tiesų labai džiaugiuosi, jog galiausiai kūrybiniame procese nebesijaučiu viena. Žinau, kad jei negaliu kažko padaryti vienu ar kitu metu, kažkas kitas atitinkamus darbus gali lengvai perimti. Analogiškai, jei vienas narys negali kur nors dalyvauti, kiti gali jį pakeisti. Būnant ir kuriant kolektyve atsiranda daug lengvumo.

L.M.:
Tai išties labai stiprus saugiklis – žinojimas, kad už tavęs stovi dar keturi žmonės. O dėl veiklų pasiskirstymo – visi turime tam tikras funkcijų gaires, bet iš tiesų visas procesas labai plastiškas.

S. V.:
Visi esame draugai. Porą metų daug susitikdavome ir tie susitikimai ne visuomet būdavo susiję su darbu. Dažnai laiką leisdavome taip, kaip norėdavome, taip, kad mums būtų įdomu: skaitydavome, analizuodavome tekstus, žiūrėdavome filmus. Dabar viskas kiek labiau struktūruota.

Susibūrėte dar 2020 metais. Ką galėtumėte įvardyti kaip didžiausias pamokas ar patirtis, įgytas kuriant kolektyve ir dirbant archyvavimo temomis? Ko šis archyvavimo procesas jus išmokė kaip kūrėjus, kaip žmones?

L.M.:
Mane ši patirtis labiausiai išmokė kantrybės – supratau, kad archyvavimo technikoje dalykai greitai nevyksta – tiek tyrinėjimo stadijoje, tiek įgyvendinant kūrinį. Viskas paremta lėtu, monotonišku rankiniu darbu, pareikalaujančiu labai daug valandų. Šie procesai kaskart primindavo, kad nereikia skubėti. Laiko mąstelis pasikeičia. Ir šis mūsų kūrinys nebuvo ir nebus galutinai užbaigtas. Archyvavimas apskritai labai retais atvejais iki galo užbaigiamas. Nebent tai – koks nors senovinis istorinis archyvas. Čia visą laiką yra ką veikti, o visas procesas vyksta tarp kaupimo ir redukavimo.

M.Ž.:
Labai pritariu. Ir ilgainiui supranti, kad ir nereikia skubėti – ir it’s ok (liet. „viskas gerai“). Net ir nesinori tikėtis greito proceso ar greitų rezultatų. Ir tas galėjimas išbūti lėtume, man regis, yra labai didelė vertybė.

L.M.:
Pamenu, kaip bibliotekos saugyklos vedėja papasakojo mums apie knygų registravimo procesą, kai reikia ranka suvesti visų knygų numerius į kompiuterį ir pagal dabartinius darbo atlikimo tempus viskas nusidriekia maždaug dvidešimčiai metų į priekį. Su archyvais dirbantys žmonės  juos traktuoja kaip tam tikrą pratęsimą, reiškinį, pragyvensiantį juos pačius. Modeliuoji tam tikrą ateitį ir darai tai dėl kažko kito – archyvavimas yra itin nesavanaudiškas procesas.

S.V.:
Kantrybė ir mano atveju būtų pirmasis dalykas, kurį išskirčiau. Apskritai, man tai – viena pirmųjų darbo komandoje, prie didelio projekto, patirčių. Randasi daug naujų potyrių, kinta savęs matymas kitų kontekste – kolektyvinis darbas leidžia nusiasmeninti, nesusitelkti į save. Taip pat ruošdamiesi šiai parodai suvokėme, kad kartais reikia leisti dalykams išsispręsti patiems, bet tuo pačiu pamatėme, kiek daug gali padaryti ir pats. Kartais vos keliais skambučiais.

Paveldo institutas: Mikas Zabulionis, Severina Venckutė, Margarita Žigutytė, Lukas Mykolaitis, Julija Račiūnaitė

Šių metų parodos „JCDecaux premija: Galimybių bangos“ tematika glaudžiai siejosi su amatais, archajiškomis praktikomis, taktiliškumu. Panašu, kad jūsų darbo principai taip pat labai juvelyriniai, imlūs laikui. Ar būtent tai ir paskatino pabandyti sudalyvauti parodoje?

L.M.: Archyvavimas taip pat yra amatas. Perskaitę parodos kvietimą iš karto supratome, kad reikia pabandyti pateikti paraišką, nes viskas, kas jame buvo rašoma, atrodė kaip tik mums, kaip tik tai, ką jau darome, apie ką kalbame.

M.Ž.: Ir šis mūsų amatas reikalauja labai daug atidumo bei dėmesio, taip pat tam tikrų specifinių žinių. Dažnai kalbant apie amatą lengva jį sieti su materialumu ir tokiomis technikomis kaip keramika, tekstilė, darbas su stiklu, taip pat su technikos žiniomis, perduodamomis iš kartos į kartą. O mūsų praktikoje esama labai daug skaitmenizavimo, savotiško dematerializavimo, naujųjų medijų ir betarpiško ryšio su analogu.

L.M.: Mūsų praktika – tarsi amžinas žaidimas su medija ir cikliškas jos konvertavimas iš analoginio formato į skaitmeninį bei iš skaitmeninio į analoginį.

Įsivaizduokite „Paveldo institutą“ po penkių, dešimties metų. Kur esate? Su kokiais objektais dirbate? Kokios įsivaizduojamos jūsų kolektyvo transformacijos vyksta ateityje?

L.K.: Mūsų kuriamas archyvavimo modelis, tikimės, ateityje bus naudojamas ir kitiems tyrimams vykdyti. Svajojame apie fizinę erdvę, galvose jau kuriame leidinį.

M.Ž.: Taip, labai norėčiau leisti leidinį. O mūsų nagrinėjamos „kaitos“ ir saugojimo temos pačios savaime turtingos ir neišsenkamos.

L.K.: Man asmeniškai, tiek laiko tyrinėjus erdviškumą labai norėtųsi ateities projektuose atsigręžti į žmogų, jo patirtį. Ir tai natūraliai jau pamažu ateina.

M.Ž.: Manau, kad ir šiame projekte erdvė ir žmogus jau gana aiškiai persipina.